Imu korėtos žemės gabaliuką,
Lyg šventą duoną spaudžiu tarp delnų.
Palinkus uostau trapų gniužuliuką –
Čia mano žemė, jai aš gyvenu.
Ir lyg šešėlis vergiškas, be tikslo
Brendu per pievas, pilnas dilgėlių,
Man nebeskauda, neišgirsi riksmo –
Aš dilgėlynui, žemei gyvenu.
Ir kai prigludęs ąžuolas galiūnas
Mane apsaugo nuo visų audrų,
Aš suprantu: gyvenimas tai liūnas,
O liūnas žemė: jam aš gyvenu.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Barabas
Sukurta: 2008-02-21 15:45:28
Šį kartą labai gerai:)
Vartotojas (-a): Jurgino žiedas
Sukurta: 2008-02-12 12:22:13
Aciu uz nuomones :)
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2008-02-12 09:00:04
Pirmas stulpelis ir man labai patiko. Paprastai ir su meile.
Skaitant toliau - Aš dilgėlynui, žemei gyvenu.../... gyvenimas tai liūnas,
O liūnas žemė: jam aš gyvenu. - tarsi suabejoji minties vientisumu; ar tikrai čia toks nuoširdus nepakartojamas atsidavimas... (maždaug - "aš liūnui gyvenu")
O gal tiesiog geriau būtų užbaigti O liūnas žemė: JAI aš gyvenu
Nors tikrai, semema teisi - čia gi Jūsų mintys:)
Vartotojas (-a): semema
Sukurta: 2008-02-11 21:28:44
na, dėl liūno ...suabejočiau - / bet gi čia jūsų mintys/ :)