Imu korėtos žemės gabaliuką,
Lyg šventą duoną spaudžiu tarp delnų.
Palinkus uostau trapų gniužuliuką –
Čia mano žemė, jai aš gyvenu.

Ir lyg šešėlis vergiškas, be tikslo
Brendu per pievas, pilnas dilgėlių,
Man nebeskauda, neišgirsi riksmo –
Aš dilgėlynui, žemei gyvenu.

Ir kai prigludęs ąžuolas galiūnas
Mane apsaugo nuo visų audrų,
Aš suprantu: gyvenimas tai liūnas,
O liūnas žemė: jam aš gyvenu.