Vakar, kaip ir rytoj

Santrauka:
apdulkėjęs 2003 m. įrašas
Vakar viskas buvo kitaip.
Sunku kažkur giliai. Dažniausiai sako – širdyje, bet man atrodo, kad kažkur giliau. Ir taip kiekvieną kartą, kai reikia išvažiuoti. Nerandu sau vietos, kurioje galėčiau nurimti, nerandu žmonių, su kuriais norėčiau neišsiskirti.
Ilgiuosi jų nežmoniškai – tų nerastų vietų, nesutiktų žmonių. O gal tai tik poza, nieko rimto? Tikriausiai. Ir vis vien nerimstu, blaškausi iš kampo į kampą, iš vienos sąmonės kertelės į kitą, ir kiekvieną kartą randu vis mažiau senų draugų, su kuriais norėčiau susitikti. Atsiranda nauji, bet ne tas. Nėra kartu pergyventos istorijos. Istorijos yra, bet jos greičiau ne daugiau kaip linksmi ar liūdni laiko užpildai, nei kažkas, ką verta prisiminti.
Rytoj viskas bus kitaip.
Čia tikriausiai ta muzika kalta. Užkibau ant melancholija skandinančių garsų ir nekyla ranka stotį pakeisti. Žinau, jog tai padėtų, bet negaliu prisiversti ir viskas. Neabejoju – iš šalies dabar skamba itin banaliai, bet viduje man taip nė iš tolo neatrodo.
Viskas keičiasi.
Lieku vienas su prisiminimais apie vietas, kurios stebėtinai pasikeitė. Lieku akis į akį su prisiminimais apie veidus, kuriuos vargiai beatpažįstu.
Žvilgteliu į veidrodį. Negi ir aš esu taip pasikeitęs. Netikiu. Tiesa, raukšlelių apie akis atsirado, galvoje daugiau nesąmonių. Bent pilvą plokščią išlaikiau, kas atrodo gana neįprastai sparčiai storėjančių miestelio gyventojų fone.
Būna visaip.
Sėdžiu sodyboje prie upelio. Aplink nei gyvos dvasios. Net nesitiki, kad būna momentų, kai norėtųsi šią būseną ištęsti iki begalybės. Tuo pačiu aiškiai suvokiu, kad manyje yra ir triukšminga pusė, mėgstanti pasirodyti, mėgstanti paskęsti minioje ir išsiskirti iš jos.
Dvynys. Dažniausiai nekreipiu dėmesio į horoskopus, tačiau dvynių charakteristikos man nepaprastai tinka. O gal kiekviename iš mūsų [ir iš jų] yra ta antroji pusė, nerimstanti ir nuolatos ieškanti, tik daugelyje ji snaudžia ir, greičiausiai, mirs, taip niekieno ir nepažadinta bučiniu.
Būna ir geriau.
Bijau, kad su tokiu minčių kroviniu geriau nereikėtų lipti į vandenį – nutemps dugnan ir “Gelbėkit, skęstu! ” čia nepadėtų. Gal geriau reikėtų šaukti “Bėkit šalin, mano skendimas labai užkrečiamas! ”? Ot tai būtų didvyriškas šūksnis, galintis išgelbėti tuos, kurie dar nežino, kaip pavojingai giliai įsibrido. Tik va, norisi pasidalinti likimu su kitais, koks tragiškas jis bebūtų. Maloniai nuteikia iliuzija, kad radai kažką, kas noriai šoka į vandenį iš paskos. Ne, ne gelbėti, o kartu nuskęsti. Su ta sadistiška mintimi ir nurimstu.
Kaip ir vakar, rytoj viskas bus kitaip.
Ryškas

2007-11-23 11:45:11

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): radaa

Sukurta: 2007-12-02 01:18:09

nieko, idomus mastymas... priimtinas posukis... slypi kazkas:))))

Vartotojas (-a): Žlėja

Sukurta: 2007-11-27 23:49:21

O dabartiniai apmąstymai sutaptų su šiais?

Įdomi būsena. Turbūt kiekvienam arba pažinta, arba dar besiruošianti aplankyti.
Na ne kiekvienam. Dažnam.

Vartotojas (-a): Besparnis angelas

Sukurta: 2007-11-23 19:03:38

Hmmm... kartu nuskęsti.... bet ne priburbuliuoti, ane????
“Bėkit šalin, mano skendimas labai užkrečiamas! ”? - pažįstamas jausmas.... ir metai, kuomet tai pasakyta - tie patys... Kaži ar mūsų herojai vienu metu plyšavo tą frazę? ;)

Vartotojas (-a): kvinta

Sukurta: 2007-11-23 18:02:17

nesupratau kame ir kur jis prasmingas; man pasirodė čia daugiau būsenos paliejimas į popierių; mentalo neramybė - blaškymasis, lyg baimė nespėti gyventi, nes laikas teka, gyvenimas turėjęs pradžią turi ir savo pabaigą, ir lyg skęstantis toje savo laiko (gyvenimo atkarpa egzistencijoje duota kiekvienam iš gimusių ir gyvenančių) tai gi, čia lyg skęstantis, toje savo laiko upėje ir negalintis išplaukti į /aiškumą/ į tikrąjį žinojimą; toksai besiblaškantis mentalas; prasmingumo jokio neįžvelgiau, tačiau sukurtą tokį besiblaškantį mentalo neramumą - kaip piko valandomis, mūriniame metaliniame miesto peizaže, automobilių srautai visa tai skuba taip karštligiškai, o peizažas jau metalinis monstras to greičio sukurtas į niekur; tai toksai minčių judėjimas mentale, lyg lyrinis/aš/ blaškosi nespėti praregėti tikruoju žinojimu; štai kažkoksai toksai tas tekstas savyje; jis nėra kūrinys, jis "stalčinis" - (nuo žodžio stalčius); nuoširdus, bet "stalčinis" - nėra prasmingumo jame; pilstymas; Visiškas mentale chaosas sukantis herojaus/aš/ lyg vandens sūkurys;