Vakar viskas buvo kitaip.
Sunku kažkur giliai. Dažniausiai sako – širdyje, bet man atrodo, kad kažkur giliau. Ir taip kiekvieną kartą, kai reikia išvažiuoti. Nerandu sau vietos, kurioje galėčiau nurimti, nerandu žmonių, su kuriais norėčiau neišsiskirti.
Ilgiuosi jų nežmoniškai – tų nerastų vietų, nesutiktų žmonių. O gal tai tik poza, nieko rimto? Tikriausiai. Ir vis vien nerimstu, blaškausi iš kampo į kampą, iš vienos sąmonės kertelės į kitą, ir kiekvieną kartą randu vis mažiau senų draugų, su kuriais norėčiau susitikti. Atsiranda nauji, bet ne tas. Nėra kartu pergyventos istorijos. Istorijos yra, bet jos greičiau ne daugiau kaip linksmi ar liūdni laiko užpildai, nei kažkas, ką verta prisiminti.
Rytoj viskas bus kitaip.
Čia tikriausiai ta muzika kalta. Užkibau ant melancholija skandinančių garsų ir nekyla ranka stotį pakeisti. Žinau, jog tai padėtų, bet negaliu prisiversti ir viskas. Neabejoju – iš šalies dabar skamba itin banaliai, bet viduje man taip nė iš tolo neatrodo.
Viskas keičiasi.
Lieku vienas su prisiminimais apie vietas, kurios stebėtinai pasikeitė. Lieku akis į akį su prisiminimais apie veidus, kuriuos vargiai beatpažįstu.
Žvilgteliu į veidrodį. Negi ir aš esu taip pasikeitęs. Netikiu. Tiesa, raukšlelių apie akis atsirado, galvoje daugiau nesąmonių. Bent pilvą plokščią išlaikiau, kas atrodo gana neįprastai sparčiai storėjančių miestelio gyventojų fone.
Būna visaip.
Sėdžiu sodyboje prie upelio. Aplink nei gyvos dvasios. Net nesitiki, kad būna momentų, kai norėtųsi šią būseną ištęsti iki begalybės. Tuo pačiu aiškiai suvokiu, kad manyje yra ir triukšminga pusė, mėgstanti pasirodyti, mėgstanti paskęsti minioje ir išsiskirti iš jos.
Dvynys. Dažniausiai nekreipiu dėmesio į horoskopus, tačiau dvynių charakteristikos man nepaprastai tinka. O gal kiekviename iš mūsų [ir iš jų] yra ta antroji pusė, nerimstanti ir nuolatos ieškanti, tik daugelyje ji snaudžia ir, greičiausiai, mirs, taip niekieno ir nepažadinta bučiniu.
Būna ir geriau.
Bijau, kad su tokiu minčių kroviniu geriau nereikėtų lipti į vandenį – nutemps dugnan ir “Gelbėkit, skęstu! ” čia nepadėtų. Gal geriau reikėtų šaukti “Bėkit šalin, mano skendimas labai užkrečiamas! ”? Ot tai būtų didvyriškas šūksnis, galintis išgelbėti tuos, kurie dar nežino, kaip pavojingai giliai įsibrido. Tik va, norisi pasidalinti likimu su kitais, koks tragiškas jis bebūtų. Maloniai nuteikia iliuzija, kad radai kažką, kas noriai šoka į vandenį iš paskos. Ne, ne gelbėti, o kartu nuskęsti. Su ta sadistiška mintimi ir nurimstu.
Kaip ir vakar, rytoj viskas bus kitaip.