*
Tu pravirkai tylia gėlių rauda,
O angele bedugnių mano amžinų--
Sparnai nusvilę ir ranka
Palaimintoji tavo lyg sunkiu švinu

Apmūryta, pavargus, nebyli
Į skausmo uolą įsilydė--
Bet patikėk, kad lėkti vėl gali
Ir kilk į skrydį, kur geismų mūs brydė--

Vėl pražydės ta rojaus obelis,
Kuriai dangus padovanojo meilės vaisių--
Erškėtrožėms rausvoms takus nulis--
Ir aš kaip deivė jais balta pareisiu...