Išsaugok mane – juodą paukštį –
          kad lašas kančios
nukristų į rytmečio gėlę
          iš sparno delčios.
Ant molio kalvos aš pridengsiu tave šešėliu –
kad į pasakų šalį
ilgai nesurastum kelių.

Nukausi mane –
          ir išdegins tau saulė akis,
tamsos nepažinusi
          tavo širdis pasiklys.
Tyloj bevandenės šviesos
          tarp geltonos spalvos
neieškosi strėlių
ir nekopsi ant molio kalvos.

Tuščiais apskritimais
          į niekur ves tavo takai,
ir tu nebejausi,
          kad saulės dagoj apakai;
nebūna šešėlių, nebūna spalvų be manęs,
ir į pasakų šalį
svajonė tavęs nebeves.

Nukopęs žemyn
          nuo iliuzijų kalno stataus,
kai kraujo lašai ant tavęs
          iš padangės nukris –
to, kam lanką grąžinsi, paklausk:
ar atnešė laimę ir meilę į Žemę
          mirtis?