M. K. Čiurlionis. Šaulys
Išsaugok mane – juodą paukštį –
kad lašas kančios
nukristų į rytmečio gėlę
iš sparno delčios.
Ant molio kalvos aš pridengsiu tave šešėliu –
kad į pasakų šalį
ilgai nesurastum kelių.
Nukausi mane –
ir išdegins tau saulė akis,
tamsos nepažinusi
tavo širdis pasiklys.
Tyloj bevandenės šviesos
tarp geltonos spalvos
neieškosi strėlių
ir nekopsi ant molio kalvos.
Tuščiais apskritimais
į niekur ves tavo takai,
ir tu nebejausi,
kad saulės dagoj apakai;
nebūna šešėlių, nebūna spalvų be manęs,
ir į pasakų šalį
svajonė tavęs nebeves.
Nukopęs žemyn
nuo iliuzijų kalno stataus,
kai kraujo lašai ant tavęs
iš padangės nukris –
to, kam lanką grąžinsi, paklausk:
ar atnešė laimę ir meilę į Žemę
mirtis?