Santrauka:
Artėjant Valentino dienai
Negrįžtamai nuklydo mūsų laimė,
nepavirto skambiais jausmų aidais.
Prisiminimai apie ją savaime
išliko kažkokiais randais.
Skrieja metai vis pro šalį,
dienas mėnesiai keičia,
o širdis nurimti vis negali,-
ji verčia pirmyn dar eiti.
Na,ir kas,kad metai bėga,-
meilei metai ne kliūtis.
Kartais ji netikėtai atbėga
ir įsikeroja kaip kietis...
Nors pažvelgus kitu kampu-
metams bėgant protingesnis tampu:
juk ir Adomas su Ieva
neilgai kartu tebuvo,-
per moters pinkles ėmė ir pražuvo.
Tad suprantu, kad moteris-
lyg ragana pikta,
o meilė-nerimas,kančia...
Kas tą meilę sugalvojo-
tą velniai tegu nešioja!
Ir žinau gerai-
oi,tvirti tie meilės kerai!
Tai pasakyk,Valentinai,
ką daryti?
Ar tą meilę vėl išspjauti
ar ją man nuryti?
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2007-02-09 14:21:43
Ir ylos ima lįst iš maišo,
Ir šokt kažkas tarp kojų maišo...
Gyvenimas - trumpametražis kinas,
Net jei esi ne Valentinas.
Vartotojas (-a): Pilvotukas
Sukurta: 2007-02-09 11:03:17
Puikiai Kaimynas jį pamatė
Meilės prancūzišką aromatą.
Vartotojas (-a): Pilvotukas
Sukurta: 2007-02-09 10:30:13
Kaip sakė mano senelė,
šviesi jai atmintis,
šis randas pas mergelę
niekad neužgis.