Negrįžtamai nuklydo mūsų laimė,
nepavirto skambiais jausmų aidais.
Prisiminimai apie ją savaime
išliko kažkokiais randais.
  Skrieja metai vis pro šalį,
dienas mėnesiai keičia,
o širdis nurimti vis negali,-
ji verčia pirmyn dar eiti.
Na,ir kas,kad metai bėga,-
meilei metai ne kliūtis.
Kartais ji netikėtai atbėga
ir įsikeroja kaip kietis...
Nors pažvelgus kitu kampu-
metams bėgant protingesnis tampu:
juk ir Adomas su Ieva
neilgai kartu tebuvo,-
per moters pinkles ėmė ir pražuvo.
Tad suprantu, kad moteris-
lyg ragana pikta,
o meilė-nerimas,kančia...
Kas tą meilę sugalvojo-
tą velniai tegu nešioja!
Ir žinau gerai-
oi,tvirti tie meilės kerai!

Tai pasakyk,Valentinai,
ką daryti?
Ar tą meilę vėl išspjauti
ar ją man nuryti?