Medžiai sustoję rikiuotėn
Uždengia mano šviesą
Ir kalno šlaitu bekopdamas
Sokratas rankoj neša saulę.
Ugnie, ugnie šventoji,
Naikink mano pėdsakus
Tylioj rudenio žemėj,
Šalnų pirmųjų sustingdytoj.
Išėjo mano kurti draugai,
Pasauly bastosi bekojai,
Negirdėdami mano giesmės
Neberanda Olimpo viršūnės.
O, kvailas poete, kvaily,
Nustok lieti šaltas ašaras
Ant kiekvieno prakeikto
Karaliaus juokdario peties.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2007-02-11 00:07:28
neiššifruoju, bent jau ne viską.
Vartotojas (-a): Tikras Dearnis
Sukurta: 2007-01-28 21:06:09
žodį "sustingdytoj" keisčiau į sukaustytoj. Bet tai pozityvi mano nuomonė.
Trečiame posme pirmoji ir antroji eilutė nesiriša.
Ketvirtame posme žodį lieti trumpinčiau iki "liet". O pirmoje to posmo eilutėje tie du kvailas ir kvaily visiškai pagadina bendrą eilėraščio įspūdį.
O iš esmės tai pakankamai tvarkingas tekstas.