Medžiai sustoję rikiuotėn
Uždengia mano šviesą
Ir kalno šlaitu bekopdamas
Sokratas rankoj neša saulę.

Ugnie, ugnie šventoji,
Naikink mano pėdsakus
Tylioj rudenio žemėj,
Šalnų pirmųjų sustingdytoj.

Išėjo mano kurti draugai,
Pasauly bastosi bekojai,
Negirdėdami mano giesmės
Neberanda Olimpo viršūnės.

O, kvailas poete, kvaily,
Nustok lieti šaltas ašaras
Ant kiekvieno prakeikto
Karaliaus juokdario peties.