Ir kasdienybė ir ne... yra gilios prasmės toj atsakomybėj.

Galėčiau plėtoti samprotavimus apie daug ką (žmogaus prigimties gelmes, pakanktumo, supratingumo ribas, savisaugos instinktą ir pan.), bet jeigu išskiriama atsakomybė… tai trumpinu iki pagrindinės gijos:
… tikrai gi yra atsakomybė – dėl minties, taip dažnai (nevalingai) iššaunančios žodžiu, atsakomybė dėl savo veiksmo padarinių (veiksmas irgi ne visada valingas, daugiau emocijų padiktuotas – ko tik nepridirbi)…
 
Ne taip dažnai permatom kitą, vertinam paviršiais, matom pagal savo kodeksą, nes papasčiausiai nežinom tikrųjų priežasčių, kas ir kodėl. Kodėl kažkas lieja pyktį, nesivaldo, neadekvatus...
Išvada:  nusistebėjimų, pagalvojimų tikriausiai nesustabdysi, bet su sprendimais ir žodžiais geriau neskubėti. Kvailys, keistuolis, chamas, teisuolis gali būti visai ne tai... tik baimių, sunkumo, nevilties ar kitų priežasčių tampomas bejėgis. Iš esmės turbūt visi tokie, tik proveržio laipsnis skiriasi.

(Stengiausi atsakingai – be filosofijų, apie esmę, o kas išėjo? :D:D:D)

O aš, Dalija, šiandien miške  radau raudonikį. Pirmą kartą šiemet. Mažytis. Kaip nykštys į samanas nukritęs,  bet... radau. Apsidžiaugiau. O gal  nereikėję, a? Taigi  rasti. Toks mažytis... Tegu būtų augęs, a? Liūdna, kad taip atsitiko, bet šaukštai po pietų...
  Neatsakyk. Ačiū.

Vaizdelis pamąstymui.
Žinau, ką reiškia išgirsti tokią diagnozę vaikui. Tokiu atveju ne tik višta nebesvarbu, bet ir mašiną sunku pastebėti. 
Kaltinti dėl to visą pasaulį - absurdas.