Blaškausi mintimis kaip paukštis...
Kur Tu esi, kur Tu esi, kur Tu esi...
Ir liūdna, ir skaudu, o liūdesy
Prisimenu tą dieną
Jaučiau Tave savo skausmu
galvoj, širdy ir sieloj
Jaučiau Tave, kaip jaučia mylimieji.
Akimirką maniau, kad mirsiu,
Bet išėjau ne aš,
O šito nereikėjo...

Ateisiu pas tave
Kad pasilikčiau
Tavęs dalelę sau širdin...
Savo skausmu nuplaučiau Tavo netektį
Beribiai skaudančia širdim...

Tu išėjai
Ir liko klausimų neatsakytų
Galybė, kaip ir man minčių...
Menu Tave - tiek išgyventa,
Ir niekad nepabuvome kartu...

Šiandien su vaikais tradiciškai vykome į druskų kambarį. Važiuodami vaikai sėdėjo autobuso gale. Žiūriu, mojuoja linksmi, sako, mums pamojavo. Atsisuku, ogi tikrai, už mus važiuojanti trisdešimt antrojo autobuso vairuotoja atsako vaikams tuo pačiu. Vaikai atrodė labai laimingi. Kaip smagu vaikams - iki laimės jiems tiek tereikia.
Su suaugusiais kiek kitaip. Jie laimei kelia kitus standartus ir jų laimės šaltiniai yra kiek kitokie.
Bandau ir įsivaizduoti, mojuoja suaugęs žmogus. Aplinkui visi galvoja, jog jis laukia vizito pas psichiatro.

Mus užklupo stiprus lietus ir žaibai. Pasirodo, vaikai bijo žaibų, beveik iki ašarų, beveik dar labiau negu aš :), todėl turėjau slėpti visas savo baimes, nes man atrodo, žmogus ir taip daug dėl visko nerimauja... Man regis, mažiems vaikams reikia sukurti ramybės oazę, kuri saugotų juos ir jie visuomet galėtų jaustis saugūs. 
Ryt pirmasis skrydis vaikams, tikiuosi, jie mėgausis tuo. O apskritai jaučiuosi truputį pavargusi, vežiau knygas grąžinti, didysis užsimanė nueiti prie Gedimino pilies, stengiausi įtikinti, kad mums to šiandien nereikia, neseniai buvome, tad ieškojau kompromiso - nuvykome mėsainių, ir kaip gerai, kad nepasitikome lietaus vaikštinėdami. Išsikvietėme taksi, kurio ieškojau iki kol didysis pamatė mano nurodytus taksi automobilio numerius - kaip gerai, kad jis protingėja, pažįsta skaičius ir raides ir to kartais pamoko mažesnįjį brolį. Mokymasis, vykstantis visą žmogaus gyvenimą, yra išminties ir laimės šaltinis.

Kartais jaučiuosi labai vieniša - jei ne vaikai, būtų visai šakės; jie pastebi dangų, kada jis raudonas, sako - gražu, nors jei ne jie, gal ir nepastebėčiau arba praeičiau beveik nė nemestelėjusi akies; jie, susipažindami su pasauliu, kartu pažindina ir mane. Sykį, kai dar buvo šiek tiek šalta, pas močiutę kaime pamatė balą. Vyresnėlis sako mažajam: jei bala šalta, tada yra žiema arba ruduo, jei bala šilta, vasara, pavasaris. Aš norėčiau, kad bala būtų šilta, - sako mažasis. Kai turėjo fotkintis darželyje, pastebėjau, kad lyg ir mažoki baltinukai, tariau - reikia naujų, juk prie kostiumo gražiau būtent balti, mat mėlyna prie jos taip dera. Neradę baltų, įsigijome šviesiai mėlynus. Ryte puošiamės, ruošiamės. Klausiu, kuriuos vilkėsi? - baltus, - atsako. Kaip šaunu -  jie atrodė tikrai puikai.
Kartais jaučiuosi tikrai vieniša. Tada nusprendžiu kam nors paskambinti. Arba užrašyti kokią nors mintį, įvykį.