Vieno vakaro posmai

Vaiski žydrynė
lieja šilumą
Žibintai neleidžia
žmogui paklyst
Aš vienas vaikštau
miesto dykynėje
Bandau surikiuoti
savas mintis.



Parko takeliai
vilioja į gilumą
Pavasaris skleidžia
meilės bangas
Galbūt tenai
sutiksiu mylimą
Galbūt šiandien
galbūt šiąnakt.



Kuo gi mėnulis
tapo man artimas?
Savo vienatve
ar savo globa?
Širdies gelmėse
glūdi atsakymas
Širdies aš paklausiau
atsakys ji kada?



Minčių realybė
gula į popierių
Mano svajonės
skrenda tolyn.
Galbūt jau prabudo
tolimas Tokijas
Šis vakaras amžiams
įsirėš atmintin.



Keliauju po dykumą
miesto nuvargusio
jausmų begalybė
neduoda nurimt
Ar parko vėsa
paslėps nuo gyvenimo
Ar sielos ramybės
sugebėsiu pasiekt



Nuvargusios kojos
primena tiesą
Kad žmogui šioj žemėj
gyventi sunku
Per naktį klajodamas
dangaus nepasieksi
O slogą pagauti
visai nesunku.

Vienas

Vienas... Nuolat vienas...
Tarp žmonių arba miške
Nepaliauju jaustis - vienas
Siela verkia nejučia

Rodos kartais palengvėja
Tarp draugų linksmam būry.
Šurmulys staiga nutyla
Lieku vienas.
                   Dabar.
                             Čia.

Kai nurimsta visos aistros
Lieku vienas su savim.
Ir ištirpsta šitas jausmas:
Aš ne vienas- su Tavim.

Pakeleiviai
Dangus visuomet bus žydras
Ir saulė visuomet švies
Tik mes, pakeleiviai šios žemės
Numirsim be išimties.

Juk kiek besistengtum kabintis
Gyvenimo, tokio šaunaus
Vis tiek privalėsi numirti,
Giltinės nieks neapgaus.

Kiek vyrų, galvotų, galingų
Paliko šioj žemėj turtus
Ar turtai didžiausi, skaitlingi
Dangaus atidarė vartus?

Save kitiems atiduoti,
Gyventi žmonių širdyse
Tai viskas, ką turim žinoti,
Privalom turėt mintyse.

Ši žemė beribė, bekraštė
Tik menkas vaizdelis Dangaus
Kurį aš tikiu, mes pasieksim
Malone Dievo - Sūnaus.