Užsimerki, ištiesi rakas į viršų, atgniauži delnus, paleidi įsivaizduojamą uolos atbrailą ir krenti, krenti į minkštą pievą, pilną pukuotų pienių galvų, kurios tik ir laukia, kad tave pagautų. Pūkšt, pažyra, pieva suliūla ir švelniai apglėbia tave. Nusibrauki nuo galvos pūkinę kepurę, pažvelgi į žydrą dagų, su pora dangaus avelių. Saulės nematai, bet jauti ją visu kūnu, kiekvieno saulės zuikučio kutenimą. Švelnus vėjalis perbėga, tūkstančiu mažų kojyčių, tavo veidą ir rankas, atgaivindamas. Tu gali atsisėsti, bet tingi. Kažkur galvugalyje girdi paukštelių krizenimą. Didelė kamanė lėtai praburzgė virš tavęs, kaip medituojantis dirižablis. "Dirižablinė kamanė" sau pagalvoji, nesureikšmini. Pro šalį, pasikinkiusi krrgždutę, su šūksniu "johoo", praskrenda varlė keliauninkė. Turbūt ją kažkas pakvietė vakarienės į pubą, kitaip beprasmiškas jos "irokezas". Dangus pajuda, po akimirkos suvoki, kad juda ne dangus, o tave neša. Neša upelis , kažkur į sapno gilumą...