Atleisk man, ViešpatieAtleisk man, Viešpatie, kad rytmečio gražiausio,
kad tekančio saulėtekio žieduos
klajodamas aš Tavo tako nesiklausiau
ir dulkėse ėjau į dulkes iš maldos,
ir sielos nepagirdžiau Tavo spinduliais –
atleisk man, Viešpatie, atleisk.

Atleisk man, Viešpatie, nes Tu jei neatleisi,
kaltėj suvysiu kaip šalikelės žolė,
skausme nupulsiu, kaip šalnos pakąstas vaisius,
nykios kelionės miręs nykiame gale.
Po verksmo sielvartais, po skundų sopuliais
atleisk man, Viešpatie, atleisk.

Atleisk man, Viešpatie, ir neskaityk, kiek metų,
ir neskaityk. kiek pražudžiau dienų,
priglausk sugrįžusį iš tolstančių verdenių ir verpetų
ir šaukiantį ant atgailos pilkųjų pelenų,
ir tikintį, kad Tavo saulė niekad nesileis, –
atleisk man, Viešpatie, atleisk.

Atleisk man, Viešpatie, ir būki ne teisėjas –
iš Tavo teismo niekas neišeis teisus.
Kaip Tėvas ranką ant silpnų pečių uždėjęs
išvesk mane, išvesk pro klystkelius visus
Tava kančia ir Tavo meile žydinčiais keliais
                                         Brazdžionis

Žmogaus golgota

Veltui jūsų giesmės, girios paukščiai,
niekas jų mirties nakty nesiklausys,
veltui, debesys, jūs dengiat dangų aukštą,
veltui, eglės, jūsų žalias šlamesys …

Iš dangaus ne tavo, saule, ugnys liejas
ir ne jūsų, mažos žvaigždės, spinduliai
į namus, į kūdikius, bažnyčias ir alėjas,
į senų dienų Rūpintojėlį pakelėj.
Skyla uolos ir granito sienos trupa,
ir kaip lapas dreba žemė nebylė,
nepravers ji skausmo skundui lūpų
ir nesulaikys tavęs, žmogau, mirties kely.
Ką pastatė amžiai, tu sugriausi,
ką dangus palaimino, prakeiksi tu,
išbarstysi Dievo duotą metų auksą
eidamas bedugnės degančiu krantu.
kad kaip paukštis grįžtum vėl iš tyrų nuogas,
alkanas, beturtis, be namų,
kad dangun pakeltum savo širdį tyrą,
keršto, karo, maro nuvalytą ir skausmų.
                                        Brazdžionis

Algimantas Baltakis.
Mes taip lengvai sužeidžiami…. 

Mes taip lengvai sužeidžiami:
Tereikia neatsargų žodį
Ištart, ir, virtęs rakštimi
Jis ima sieloje pūliuoti.
Netenkam ūpo dėl niekų,
Dėl to, kad sninga ar kad lyja,
Ir krinta viskas iš nagų,
Ir nieko dirbt nebegali jau.
Paralyžiuoja mus lengvai
Prakeiktas smulkmenų mikrobas.
Rūdija uostuose laivai,
Į žemę smenga senos trobos.
Ir meilė dingsta nejučia,
Ką besemi – vis kiauras rėtis.
Ir džiaugsmas mažas, ir kančia
Nedidelė. Ir nėr ko griebtis.
Mes taip lengvai sužeidžiami…
O juk kadais – argi nekeista? –
Net ir aštria geležimi
Mus būdavo sunku sužeisti….

Margi sakalai
 
Lydėdami gęstančią žarą vėlai
Pakilo į dangų margi sakalai.
Paniekinę žemės vylingus sapnus,
Padangėje ištiesė savo sparnus.
Ir tarė margieji: negrįšim į žemę,
Kol josios pakalnės ir kalnai apteme.
Sapnai ir šešeliai padangėse mums
Šviesiųjų į saulę kelių nebedrums.
Mes skaisčiąją aušrą dangum pasiviję,
Iš josios vainiko nuskinsim leliją -
Ir miegančios žemės laukus ir uolynus
Paversim į žėrinčius saulės gėlynus.
Ir tarė, suplojo iš naujo sparnais,
Tolyn ir aukštyn, koliai kraujas užkais
Pavytosios saulės ieškota liepsna,
Ir žemei užgims pranašauta diena.

Bet štai rytuose jau nuraudo dangus,
Jau nušvietė saulėe uolas ir laukus,
Tačiau iš dangaus nei anksti, nei vėlai
Negrįžo į žemę margi sakalai.
 
Vincas Mykolaitis Putinas

Maironis. Marijos giesmė.


Marija, Marija,
Skaisčiausia lelija,
Tu švieti aukštai ant Dangaus!
Palengvink vergiją,
Pagelbėk žmoniją,
Ją gelbėk nuo priešo baisaus!
Mes, klystantys žmonės,
Maldaujam malonės;
Marija, maldų neatmesk!
Tarp verkiančių marių
Šių žemiškų karių
Nupuolančius stiprink ir vesk!
Ir kūno silpnybė,
Ir žemės puikybė,
Ir pragaro juoda dvasia
Į prapultį stumia
Žmonijos daugumą
Ir žudo galybe tamsia.
Kaip upės bėgimas
Taip mus įpratimas
Kas kartą vis traukia žemiaus;
Vargai kasdieniniai
Kaip pančiai gelžiniai
Mus rišti kada bepaliaus?
Silpni, nusiminę
Tavęs paskutinę
Tematome viltį tiktai;
Tu savo malone
Šiai žemės karionei
Palengvinti galią žinai!
Marija, Marija,
Skaisčiausia lelija,
Dangaus karaliene šviesi!
Užstok prieš Aukščiausį
Tu žmogų menkiausį!
Taip daugel pas Dievą gali!

Būk erelis, o ne antis
 
Pagal B.Šeferio knygą “Nugalėtojų principai”
 
Senoje indų legendoje apie pasaulio sukūrimą pasakojama, kad pirmiausia Dievas sukūrė moliuską ir padėjo jį ant jūros dugno. Ten jis ramiai sau gyveno, visą dieną nieko neveikdavo, tik išžiodavo burną, įleisdavo jūros vandens ir vėl užsičiaupdavo. Dienų dienas jis neturėjo kito užsiėmimo, tik išsižiodavo ir užsičiaupdavo, išsižiodavo ir užsičiaupdavo...
Vėliau Dievas sukūrė erelį. Jam suteikė laisvę pačiam skristi ir pasiekti aukščiausias viršūnes. Paukščiui nebuvo jokių užtvarų. Tačiau už tą laisvę erelis turėjo mokėti, kasdien grumtis dėl grobio, kurį buvo nelengva sumedžioti. Kai erelis augindavo jauniklius, turėdavo ištisas dienas medžioti, kad parūpintų jiems maisto. Tačiau paukštis neburnodamas mokėjo už laisvę.
Pagaliau Dievas sukūrė žmogų ir nuvedė jį pirmiausia pas moliuską, vėliau pas erelį. Dievas pareikalavo, kad žmogus apsispręstų, kokį gyvenimą šis gyvens.  Žmogui Dievas davė galimybę pasirinkti arba nuobodų moliusko egzistavimą, arba jaudinantį, pilną pavojų erelio gyvenimą.
Gal pasakysite, kad pasirinkti paprasta? Žinoma, žmogus turėtų nuspręsti gyventi kaip erelis. Tačiau įvyko kai kas, ko niekas nesitikėjo. Daugelis žmonių buvo prieš moliusko ir prieš erelio gyvenimą. Jie norėjo turėti erelio privalumus, tačiau nebuvo pasirengę už tai mokėti.
Tada jie ėmė ieškoti gyvūno, kuris atitiktų jų “reikalavimus”. Ir jie rado tą gyvūną. Tai buvo antis. Paviršutiniškai pažiūrėjus antys panašios į erelius. Tačiau tai visiškai skirtingi padarai. Jei žinosite, į ką kreipti dėmesį, tuoj pat atpažinsite antis. Abu paukščiai moka skraidyti. Tačiau erelis skrodžia dangų aukštai, o antis sklendžia žemai, prie pat vandens. Antį atskirsite iš jos krykimo. Ji krykia visą dieną. Ji krykia ryte, vos tik pabudusi. Ji krykia, kai prašo lesalo. Jei jai kas netinka, ji krykia. Jei kitos antys vagia pašarą, ji krykia. Jei negali pasiekti tam tikro rezultato, ji krykia. Krykimas vietoj darbo – blogas įprotis.
Ar jau pažįstate erelį?
Erelis dirba, o antis tik krykia.
Jų krykimas atstoja pasiteisinimus, atsiprašymus, betikslius plepalus, niurzgėjimus ir priekabiavimus.
Ateina laikas ir antis atleidžia iš darbo. Jos pirmosios atleidžiamųjų eilėje, kai ateina krizė. O tada jos piktinasi: “Kokia neteisybė! Manau, kad mano viršininkui nepatiko mano nosis”.
O ereliai paskiriami į aukštesnes pareigas.
Štai kai kurie ančių ir erelių skirtumai:
Antis sako: “Negaliu sau to leisti”.
Erelis klausia: “Kaip galiu tai padaryti?”
Antys yra pesimistės.
Ereliai – optimistai.
Antys viena kitai pasakoja neigiamus įspūdžius. Jos tam tikslui renkasi į ančių susirinkimus.
Ereliai pasakoja tik teigiamus įspūdžius.
Antys atlieka tik būtiniausius darbus, ir tai ne visada.
Ereliai atlieka daugiau nei iš jų buvo tikėtasi.
Antys dirba lėtai. Jų darbo principas: “Aš gi čia, dirbu, o ne vaikštinėju”.
Ereliai viską atlieka kaip galima greičiau.
Antys viską žino geriau ir visada randa priežastį, kad galėtų nedirbti.
Ereliai visada pasirengę mokytis ir mokosi.
Antys atsikalbinėja...
... o ereliai randa sprendimus.
Antys niekada nerizikuoja.
Ereliai kartais bijo, tačiau vis tiek veikia. Jie drąsūs.
Antys dirba nuo 10 iki 6 valandos...
... o ereliai dažniau nuo 6 iki 10 valandos.
Antis kiekvienoje galimybėje ieško problemų.
Ereliai kiekvienoje problemoje regi galimybę.
Antys apkalba nesančius šalia, tada jos geriau jaučiasi.
Ereliai kalba tik gerai arba tyli.
Antims reikia daug laiko, kol priima sprendimą, tačiau jos dažnai projektą sužlugdo.
Ereliai nusprendžia greitai, nes intuicija jiems pakužda, kad projekto imtis verta.
Antys įsigilina tik į problemas ir krykia.
Ereliai įsigilina į sprendimus ir veikia.
Antys daugybę metų prisimena, kas jas įžeidė.
Ereliai atleidžia.
Antys laukia, kol jas papenės, o jei gauna nepakankamai, krykia.
Ereliai prisiima visišką atsakomybę ir gauna, ko nori.
Antys myli tą, ką turi...
...ereliai pasiekia tą, ką myli.
Antys jaudinasi dėl smulkmenų ir dėl to jaučiasi žvaliau.
Ereliai nesipučia.
Antims visas pasaulis yra jų maža bala...
... ereliai pasiekia kalnų viršūnes.
Antys keikia aplinkybes.
Ereliai keičia aplinkybes.
Ko išmoksta maži ančiukai iš savo būrio? Kaip krykti.
Ereliai skatina būti ereliais. Ar žinote, kaip ereliai ruošia savo jauniklius gyvenimui? Pirmiausia tėvai iš lizdo pradeda pešioti smulkiausius pūkelius, kuriais išklotas lizdas, ir juos meta žemėn. Vėliau išpašo žolę. Lizdas tampa vis nejaukesnis. Pamažu sumažėja ir smulkių šakelių. Dabar maži ereliukai guli ant nepatogių šakų. Netrukus jiems tai visai nebepatinka ir jie leidžiasi į pirmąjį skrydį. Jei jauniklis per bailus, tėvai paprasčiausia išmeta jį iš lizdo. Jei jauniklis tinkamai neišskleidžia sparnų, tėvai pikiruoja link jauniklio ir pagavę ore, gabena į lizdą. Tačiau neilgam, netrukus mažylį vėl išmes iš lizdo, kol šis išmoks skraidyti.
Šalia erelio esantys žmonės pradeda tobulėti. Ereliai nepakenčia ramybės būsenos ir tinginiavimo. Jie kelia didelius reikalavimus savo aplinkai. Jie keičia aplinkinį pasaulį. Todėl ereliai yra įtakingiausios ir vadovaujančios asmenybės. Juos domina gyvenimas ir žmonės aplink juos. Jie daro įtaką. Jie nori daryti teigiamus pasikeitimus.
Moliusko gyvenimas tinka žmonėms, kurie nesistengia praplėsti savo horizontų. Už tai jie beveik visą gyvenimą užsiima ta pačia veikla.
Anties gyvenimą pasirenka žmonės, kurie nori gyventi kaip ereliai, tačiau nenori nieko dėl to daryti. Jie bijo išlipti iš savo balos ir, užuot siekę rezultatų, nuolat krykia.
Tas, kuris nusprendžia gyventi kaip erelis, pasirenka nelengvą kelią. Tokį gyvenimą galima ištverti tik vienu būdu: reikia nuolat mokytis, tobulėti ir išmokti džiaugtis.
Kuo daugiau mokomės ir augame, tuo laisvesni tampame. Tada į gyvenimo iššūkius ir problemas žiūrime kaip į pamokas.

PAVASARINIS VĖJAS

    
     Jis iš pietų šypsodamas pažaist atėjo —

     Ramus, švelnus, puošnus pavasarinis vėjas.

    
     Mažus ar didelius, kur tik žiedus pamatė —

     Jis pylė į taures spalvų ir aromato.


     Vienuolėj varpinėj varpų garsus prikėlė —

     Ir nulėkė bangom per upę plaštakėliais.


     Kai parkan atžengė, susisukę prie klevo —

     „Pasveikinu visus“, — sušuko ir keliavo.


     Bangavo per miškus ir sliuokė per dirvonus —

     Ir seniams, ir jauniems — ir lauktas, ir malonus.


     Ir buvo liūdna jam tik žaisti ir šypsotis —

     Jis apvertė su mirra padangių ąsotį.


     Ir varsos ėmė plakt, ir pumpurai susprogo —

     Net pažaliavo samanos ant seno stogo.


     Visokius gyvulius už keterų pakratė.

     Lakštutė — paupy, erelis — erdvėj matė.


     Išlandžiojo urvus, pašiurpino pakriūtes

     Ir lakstė pamariais, ir smiltis jūron pūtė...

    
     Jis palietė mane, jis palietė krūtinę —

     Ir atgimė pirmoji meilė ir gimtinė...

                               Faustas Kirša  Sukurta: 2021-05-28 11:22:20

          Giesmė

Ne tam, kad pintumeis vainiką,
Ant žemės marguoja žiedai,
Tad, radęs rožę ar gvazdiką,
Leisk jiems žydėti, kaip radai…

Jais žemė žeria savo lobį
Ant amžių aukuro, ir tu,
Nurėškęs rožę, būtį grobi
Ir puošiesi grožiu vogtu…

Antai žibutė mėlynakė…
Antai skaistuolė lelija…
Jos žiedas – kaip altoriaus žvakė,
Žydėk, liepsnok kartu su ja.

Būties mįslė per rožę blyksi –
Žydėk kaip ji, širdy kassyk,
Kai žemės tyruos ją sutiksi,
Ir jos stebuklo negesyk!

           Jurgis Baltrušaitis

Kartais laimė ir tai
Ką esi iškentėjęs,-
Kas tau draskė ir plėšė krūtinę perpus…
Juk atgyja šaka,
Nors aplaužo ją vėjas,
Ir į saulę vėl kelia žaliuosius lapus.
Vėl žaliuoja
Ir žydi šaka sužeistoji,
Jai žydėjimas šitas
Brangesnis daugsyk,
Nes atlaikė audras,
Nepalūžo, kovojo…
Ar gyvenime šitaip nebūna, sakyk
          Eugenijus Matuzevičius
 

Mintys iš Justino Marcinkevičiaus „Dienoraščio be datų“
 
 
Gyvenimas – malonumų indas, pripildytas kartaus pareigos ir atsakomybės gėrimo.
 
Visų mūsų drabužiai vienodi: mes apsirengę laiku. Visi mes turim ir vieną didelį, bendrą tikslą: esam mirtingi.
 
Vienas dalykas – žinoti, kitas – gyventi. Žinoti galima daug ką, gyventi – nedaug kuo, galbūt tik kuo nors vienu. Pavyzdžiui, savo idėja.
 
Kalbėti taip, tartum kiekvienas žodis būtų paskutinis...
 
Apkabinti viską – kaip vėjas arba kaip šviesa...
 
Kiekvieno žmogaus gyvenimą grafiškai galima būtų pavaizduoti dviem linijom. Viena jų reikštų gyvenimą pasaulyje, kita – gyvenimą savyje. Jos tai nutolsta, tai priartėja viena prie kitos.
 
Žmogus mąsto ir jaučia kur kas daugiau, negu jis moka ir gali pasakyti.
 
Tiktai klausianti dvasia graži, tiktai suabejojantis protas – drąsus.
 
Gyvenimo prasmė - jo pilnatvėje. Arba kitaip: gyvenimo prasmė yra ten, kur reiškiasi žmogiškumas.
 
Kaip išsisukinėja mūsų protas, kaip vengia jisai spręsti tuos dalykus, kurie mums nemalonūs, sunkūs, sudėtingi! Bailys ir veidmainis, tinginys, pataikūnas ir prisitaikėlis tas mūsų protas.
 
Kartais nuomonę, mintį, idėją, žmogų atstumiam tik todėl, kad taip lengviau: nereikia suprasti.
 
Suprasti žmogų! Tai be galo daug, tai beveik nepasiekiama, nes kiekvienas supranta tik tiek, kiek randa savyje, kiek turi savyje. Taigi: suprasti save – suprasti kitą, suprasti kitą – suprasti save.
 
Giliausias ir sudėtingiausias žmogus būna vienas. Ir teisingiausias, tikriausias.
 
Daugiausia klausimų sau ir pasauliui užduodame tylėdami.
 
Kas ta mūsų taip dažnai linksniuojama žmogaus širdis? Ar ne praraja, į kurią bijome ar nemokame atvirai ir tiesiai pažvelgti, o tuo labiau parodyti ją kitam? Vieniša, vieniša savo dorybėm ir ydom...
 
Jeigu aš suprantu savo galimybių ribą, vadinasi, aš jau galiu daugiau, jau esu už tos ribos, nes tam, kad suprastum ribą, turi pajėgti ją peržengti savyje. Čia žmogaus tobulėjimo laidas.
 
Tikrą, gilų grožio pojūtį ir išgyvenimą visada lydi graudus liūdesys: kad visa tai laikina ir kad nemokėsi viso to apsakyti.
 
Kiekviena sekundė, kiekvienas žingsnis, kiekvienas mostas... - tai dar viena „kažko“ pabaiga, su kuria niekas nesibaigia.
 
 
Nėra laiko mąstyti apie mirtį – neužtenka laiko gyventi.
 
Brangiai ima iš mūsų gamta už laimę žiūrėti į ją ir ją jausti: ji pasiima mus.
 
Mirties akivaizdoje ir nuo mūsų pasitraukia gyvenimo kasdienybė, buities smulkmenos, visa, kas žema ir menka, tartum numiršta mumyse, mūsų mintys sukasi apie vienaip ar kitaip suprantamą amžinybę, širdyje ima rusenti nusiteikimas gyventi dorai ir teisingai.
 
Žmogus - vienintelis iš visos gamtos pažįsta laiką, tačiau dažnai nemoka juo naudotis. Tiktai mūsų kūnas, kaip augalas, moka savo laiką. Jis neužmiršta ir niekada nepavėluoja mirti.
Keista šviesa blyksteli veide, dvelkteli saldus alsavimas: turbūt, tai laimė prabėgo pro šalį.
Jau kai kuriuos jausmus, sąžiningumą, dorumą, ištikimybę... reikėtų įrašyti į „Raudonąją knygą“. Kaip nykstančius.
Yra daugybė būdų pažvelgti į žmogaus sielą: ištartas žodis, kontekstas, intonacija žvilgsnis, judesys, veido mimika... Tai tartum kalbos ženklai, kuriuos mes, deja, prastai mokam, paviršutiniškai ir blogai suprantam.
 Žmogus – kaip raidė knygoje, kurios pavadinimas – Žmonija. Tiktai pažindami raides pradedame skaityti.
Visų džiaugsmų veidai panašūs vienas į kitą. Skausmų veidai skirtingi. O laimė apskritai neturi veido.
 Reikia nuo kažko pasitraukti, kad galėtum prie kažko prieiti.
 Gyventi reikia. Ir toliau eiti reikia.
Diena tuščia kaip nupjauta pieva, kurioje galvą nuleidęs stovi liūdesys.
Vienatvė – tai tam tikras savęs sutvarkymas, vidinių ir išorinių įspūdžių inventorizacija, išgyvento ir patirto įvertinimas. Pažiūrėjimas tiesiai į akis. Galima pavadinti vienatvę ir sąžinės sąskaita, savęs teisimu. Iš ten kyla visos kūrybinės paskatos, gražiausi užmojai, kilniausi siekiai. Tačiau tenai ir juodžiausios mūsų mintys, ir tamsiausi sumanymai dygsta, nematomai mūsų nusikaltimai auga.
 
 
 
Visada maniau, kad virš politikos drauge su visomis tarpusavio kovomis, valdžios svertais ir įgalinančiais postais turėtų egzistuoti valstybės vizija, jos moralinė-dvasinė programa, nurodanti valstybės ateities kryptį, tikslą, ties kuriuo visi šalies piliečiai (neišskiriant ir minėtųjų politikų) turi vienyti jėgas. Ir visada - visus dvidešimtį nepriklausomybės metų - jutau traukiant skersvėjį iš tos vietos, kur tokia mūsų valstybės programa turėtų būti. Nepaliaujamai persekiojo ir tebepersekioja nuojauta, kad aktyvieji Lietuvos politikos vedliai tiesiog tąso tautą paskui save ratu, šalies gyvenimą suvokdami tik kaip ekonominį mechanizmą ir tarptautinius santykius, nes iš tiesų ir patys nežino, kur reikia eiti.

Tai kalbu, nes, dideliam savo džiaugsmui, aptikau tokią programą - šioje knygoje! 

Nuoširdžiu mano įsitikinimu, ši knyga - tikras nacionalinis lobis, drauge svarbus ir kaip lietuvybės regula (meilė Dievui, meilė Tėvynei, meilė artimui), ir kaip moralinis iš protėvių paveldėtas testamentas, įpareigojantis mus išsaugoti ateities kartoms tai, dėl ko jie vargo, kentėjo, kovojo ir žuvo, ir kaip lietuviškasis laimės receptas, žadinantis tautinį orumą, įprasminantis darbą ir siūlantis kliautis patvariausia rišamąja medžiaga tarp žmonių - artimo meile.

Nedvejodamas sakau, kad tai knyga - privaloma perskaityti kiekvienam Lietuvos piliečiui, pradedant tais, kurie iš tiesų turi jėgų, išminties ir noro kurti Lietuvą, kurie mano galį ir siekia jai vadovauti. Nedvejodamas sakau, kad tai knyga, kurią perskaitęs kiekvienas paliks geresnis, kiekvienas prisimins esąs Dievo kūrinys, atėjęs į šį pasaulį ne pastumdėliu ir ne išlaikytiniu būti, o nuolat kurti save ir savąją šalį.

Žinoma, apmaudu, kad nesiklausėme savojo Poeto, savojo doro išminčiaus, kol turėjome galimybę bendrauti su juo gyvu. Žinoma, apmaudu, kad į amžinybę jį palydėjome apšmeižtą, įskaudintą, nutildytą... Tačiau liko jo darbai - liko galimybė jais pasinaudoti kuriant doresnę, dvasingesnę, laimingesnę Lietuvą. Nepraleiskime bent šios progos - išgirskime apie save tai, ką dievaižin kodėl užmiršome ir, neabejoju, prie Poeto balso prisijungs visas choras mūsų viduje virpančių balsų - bylojančių liaudies dainomis, mamų ir močiučių pamokymais, pilių gynėjų, miško brolių ir knygnešių žygdarbiais. Tiesiog klausykite:

MAN buvo keturiolika metų, kai mirė motina. Niekas taip lig šiol negyvena manyje, kaip jinai. Ir niekas taip nekalba manim, kaip jinai. Ji tapo man gėrio ir grožio norma, teisybės ir meilės idėja, gimtosios žemės sinonimu, moteriškumo šviesa. Ir po šiai dienai man nieko nėr skaudžiau už pažemintą, sutryptą, nuskriaustą moterį ir verkiantį vaiką.

ŽMOGUS - kaip raidė knygoje, kurios pavadinimas - Žmonija. Tiktai pažindami raides pradedame skaityti.

PROTU suvokta tiesa dar nebūtinai yra akstinas veiklai. Greičiau nulemia emocinis impulsas, kurį neretai suteikia literatūra. Ugdydama jausmus, literatūra ruošia žmogų veiklai ir žygdarbiui. Žygdarbio pagrindas - beveik visada emocinis nusiteikimas, pasiryžimas, ypatingos jėgos sprogdinantis jausmo užtaisas.

TURIME saugoti humanitarinio švietimo ir auklėjimo tradiciją, tobulinti ją. Literatūra bei menu, kultūra, dvasine (humanitarine) veikla ir maža tauta gali pakilti į dideles aukštumas, užimti garbingą vietą žmonijos kultūros žvaigždyne.

VYKSTA amžina kova tarp žmogaus ir daiktų. Paliaubų čia nėra. Net ir nugalėti, daiktai ne tiek tarnauja, kiek valdo žmogų. Jie tartum ištepti be galo lipniais klijais, ir mes negalim atplėšti nuo jų savo rankų. Kartais - ir širdies.

ANKSTI sužinojau, kad duona yra ne tik socialinė, bet ir dvasinė vertybė - prieš paimant į rankas duonos riekę, reikėjo persižegnoti, duonos dalijimas prie stalo visada buvo tėvo privilegija. Šitų vaikystės įspūdžių veikiamas, aš net vieną savo lyrikos knygą pavadinau „Duoną raikančios rankos“. Duonoje nėra blogio, ir visa, kas padaroma dėl duonos, yra teisinga.

VISŲ mūs drabužiai vienodi: mes apsirengę laiku. Visi mes turim ir vieną didelį, bendrą tikslą: esam mirtingi.

MEILĖ - tai du sujungti delnai. Ir gurkšnis vandens juose: gyvenimas.

RATAS apsisuko, vėl grįžome prie to paties tabu, kurį Mozė ant Sinajaus kalno paėmė iš Dievo rankų. Gudrus tai buvo senis: jis suprato, kad po tiekos klajonės metų jo tauta demoralizavosi, kad kitaip jis nesuvaldys jos ir neparves į Pažadėtąją žemę, jeigu neatneš pagrindinių tabu sąrašo Dievo įsakymų pavidalu.

Ar gali baudžiamasis kodeksas būti toks tabu šių dienų žmogui? Toli gražu ne visada, nes jis neaprėpia visų fizinio ir dvasinio blogio pasireiškimo sferų, t.y. neaprėpia žmogaus esmės. Gyvenimo nesurašysi į kodeksą. Tai viena. O antra - baudžiamasis kodeksas yra bejėgis, jeigu nuo jo nesižvalgo visur esanti ir visa reginti įstatymo saugotojo akis, jeigu moralinė atmosfera palanki blogiui. Be to, reikia atsiminti, kad blogis turi begalinę daugybę veidų ir jo pavidalai nesuskaičiuojami. Pažintas ir sučiuptas vienoje vietoje, jis pasitraukia, kad nelauktai netikėtai pasiimtų savo grobį kitoje vietoje. Blogio karalystė aptverta aukšta ir nepramušama siena. Gėris, išėjęs prieš jį, atviras ir lengvai sužeidžiamas.

Bet čia prisimename, kad mituose ir liaudies pasakose silpnas, menkas žmogus dažnai stoja į žūtbūtinę kovą su nenugalimomis pabaisomis ir devyngalviais slibinais. Ir įveikia juos. Ką žinai, gal tai ir yra didžiausia žmonijos svajonė, gal jos istorija yra šitos dvikovos metraštis, gal ir mūsų gyvenimas, jeigu mes to siekiame, jeigu mes tai pajėgiame, yra smūgis į godų nepasotinamos pabaisos snukį.

PABANDYKIME suprasti gyvenimą kaip pareigą: kaip žmogaus pareigą žmogui, kaip žmogaus pareigą visuomenei, kaip visuomenės pareigą žmogui, kaip saulės žemei, kaip tėvų pareigą vaikams, kaip vaikų pareigą tėvams, kaip dirbančiojo pareigą darbui, kaip mūsų pareigą tiesai ir ištikimybei, kaip mokslininko pareigą mokslui, kaip poeto ištikimybę ir pareigą poezijai, kaip pareigą gėriui ir grožiui, kaip pareigą tautai, kaip pareigą laisvei, pareigą šiai dienai ir rytdienai, pareigą medžiui ir paukščiui...

Čia mano pozicijos. Čia aš stoviu, iškėlęs savo vėliavą „gyvenimas - pareiga“. Ir mano ginklai nukreipti prieš pagrindinį priešą - prieš gyvuliškumą, vartotojiškumą ir, deja, galingą principą: „gyvenimas - malonumas“. Aš tvirtinu, kad tikras, vertas žmogaus malonumas yra suprasta ir sąmoningai atlikta pareiga. Kaip suprasta būtinybė yra laisvė.

ASMENYBĘ kuria ir ugdo ne mūsų kalbos apie ją, o praktinė žmonių veikla ir energija. Turbūt pagrindinis yra darbo vaidmuo. Darbas - laisvai, su malonumu atliekamas. Darbas, kuriame atsiskleidžia žmogaus esmė, jo turtingumas. Darbas, kurį dirbdamas žmogus pakyla iki svarbiausių, aktualiausių savo meto problemų, pajunta harmoniją ir vienybę su kitais žmonėmis, su visu pasauliu. O ar maža gyvenime darbo nuvertinimo reiškinių? Ar maža atvejų, kada darbas atliekamas bet kaip, atmestinai, kada žmogus lengvai kaitalioja darbo vietas, profesijas, kada net atlyginimas už darbą nėra pagrindinis jo pragyvenimo šaltinis. Toks darbas neišugdo asmenybės, o priešingai - sugriauna, sužlugdo žmogų.

ŽMOGUI visada mieliau dirbti darbą, negu atlikti pareigą.

Be šito, jeigu taip galima pasakyti, socialinio pareigos turinio, kuris pasireiškia darbu, yra dar moralinis-jausminis pareigos supratimas, kuris, esant sveikai aplinkai, gana anksti suskamba žmogaus sieloje. Kada aš, vaikas, matydavau sunkiai plušančius savo tėvus - savo mylimiausius žmones, - aš negalėjau nenorėti jiems padėti, negalėdavau neatlikti to, ką jie man pavesdavo. Negalvojau apie pareigą - dirbdamas vienokį ar kitokį darbą, aš mylėjau. Taip, mylėjau, ir mano meilė reiškėsi noru ir pastangom būti geram, būti naudingam.

PALAIMINTA ranka, glostanti vaiko galvą, laikanti knygą arba tiesianti ją - kaip duoną - kitam.

LAISVĄ, turtingą ir aktyvią asmenybę ugdant, be viso kito, reikšmingą vietą užima nacionalinės kultūros potencialas. Būtent nacionalinės kultūros visuma ugdo žmoguje bendrumo, kolektyvizmo jausmą, pasididžiavimą istorinėmis savo tautos tradicijomis, padeda geriau suprasti kitų tautų kultūrą, pajusti ir įsisavinti bendražmogiškąsias vertybes. Plėtodama, kurdama nacionalinę kultūrą, realizuojasi kūrybinė asmenybė.

KĄ TAI reiškia „gyvenimo prasmė“? Jos nėra atskirai nuo manęs ir nuo visuomenės, kurioje gyvenu. Vadinasi, tiktai išreikšdamas save vienu ar kitu darbu, priimtinu, naudingu, reikalingu visuomenei, aš deklaruoju savą, individualų gyvenimo prasmės suvokimą.

Bet šito dar maža. Aš netelpu visas šioje formulėje. Yra mano šeima, mano darbo draugai, mano miestas, mano kraštas, kuriame aš gyvenu, gamta, kurios dalis aš esu, yra žmogiškumo, padorumo, moralės, laisvės ir pareigos tradicijos ir principai, kuriems aš negaliu būti abejingas. Gyvenimo prasmė - jo pilnatvėje. Arba kitaip: gyvenimo prasmė yra ten, kur reiškiasi žmogiškumas.

KOKIOS sąlygos reikalingos jauno žmogaus dvasiniam augimui? Labiausiai - tiesa. Socialinė ir etinė. Tiesa - tai lyg tas mietas, prie kurio pririšame, pritvirtiname pasodinę jauną medelį, kad vėjai nenulaužtų jo, kad tiesus augtų.

LITERATŪRA padeda nugalėti susvetimėjimo, vienišumo jausmą, kitų likimus paversdama tavo likimu. Nė vienas žmogus taip neįleidžia į save kito, kaip literatūrinis herojus. Galiu ir džiaugtis, ir kentėti su juo, nebijodamas, kad būsiu atstumtas, nesuprastas, išjuoktas. Kol yra knyga, žmogui negresia vienišumo pavojus.

VIS kalbame apie progresą, tačiau istorijoje neįmanoma įžvelgti žmogaus laimės progreso. Šita bedugnė neužpildoma nei materialiniu, nei dvasiniu komfortu. Kam tas vadinamasis progresas, jeigu nepasotina jis pagrindinio žmogaus alkio? Ar žmogus laimingesnis jau vien todėl, kad gyvena XX, o ne, sakysim, XIX amžiuje? Argi tai laimė - šitas prieštaravimų draskomas amžius ir žmogus, šita karų ir trypiamos laisvės epocha? Ką žino ir ką apie žmogaus laimę gali pasakyti pasaulio galingieji? Ar visada jų planuose, jų politinėse ir socialinėse akcijose yra žmogaus laimės motyvas?

REIKALINGAS dvasinis darbo motyvavimas. Ne tik ekonominis, materialinis. Dar baisiau, kai nėra nei vieno, nei kito. Tai vergų darbas.

DAR sykį atvert tas duris, peržengt slenkstį, sulytą kepurę pakabint ant vinies, vandens kibire pamatyt savo veidą ir, pažvelgus į ugnį, tyliai ištarti: jau vakaras.

Visi jūs susėdę prie stalo. Visi - ir gyvieji, ir mirę. Pažįstu visus, bet kodėl gi jūs tylit, kodėl atskirai jūsų rankos.

Jie tyli ir žiūri į tuščią vietą prie stalo. Aš sėduos, ir ant abiejų savo rankų juntu, mylimieji, jūsų rankas.

ŽMOGAUS likimas iš tikrųjų yra jo dvasios likimas. Gyvenimą renkasi, jį teigia ir neigia mūsų vidinės viršūnės. Aš sakau „gyvenimą“, o ne tikrovę. Gyvenimas yra daugiau negu tikrovė. Tikrovė gali visaip laužyti ir prievartauti žmogų, bet tikrasis jo likimas vis tiek bus jo dvasios likimas.

VISĄ mūsų raštiją - nuo pirmosios knygos ligi šių dienų - regime apšviestą vienos pagrindinės tradicijos šviesa. Pačiais bendriausiais žodžiais šią tradiciją galima būtų taip nusakyti: Tėvynės ir žmogaus kūrimas. Aišku, ją įvairiais istorijos momentais veikia įvairios socialinės, politinės ir estetinės jėgos, taigi ir literatūros istorijoje, ir mūsų atmintyje ši tradicija iškyla ne kaip sustingusi dogma, o kaip gyvos, prieštaringos, skausmingos žodžio pastangos statyti, kurti, ginti žmogų ir jo Tėvynę. Pabaigos ir poilsio čia nėra.
(Citatos iš J.Marcinkevičiaus knygos „Dienoraščiai ir datos“).