Ir kaip aš nebūsiu Demonas... Aš negaliu ilgai ištverti nei teatre, nei kine, senai beskaičiau laikraštį, šiuolaikinę knygą... Aš nesuprantu kokio malonumo žmonės ieško traukiniuose, viešbučiuose (išskyrus vieną atveji) :) , sausakimšose kavinėse, skambant įkyriai muzikai, parodose, stadionuose... Dėl to grumiasi, stumdosi. Aš nesuprantu. Jiems nepritariu.
O tai kas man atsitinka retomis mano džiaugsmo valandomis, kas man yra palaima, pakilumas ir ekstazė pasaulis tai mėgsta nebent poezijoje, o gyvenime tai laiko pamišimu.
Ir iš tiesų, jei Pasaulis teisus, jei ši kavinių muzika, šios masinės pramogos, tokiu nedideliu trupučiu patenkinti žmonės teisūs, tuomet aš - neteisus, tuomet aš - pamišelis. Trenktas Humanistas. Tuomet iš tikro esu tas Juodojo Rūko Demonas, žvėris pasiklydęs svetimame pasaulyje ir nerandantis nei savo tėvynės, nei oro, nei maisto......
