Kopimas stiebo virkštelėmis iki savasties žiedo, užmezga raides ir gimdo žodžius, iškalbančius atodangų paslaptis.

Kasryt save atrandu iš naujo, spindinčiomis akių žvaigždutėmis ir raukšlelėmis lūpų kampučiuose, su sidabruojančiomis plaukų sruogelėmis, vis paskubomis lekenčią į dienos sūkurį. Ir... Ir deja, aptingusiais sąnariais... Vaje... Padusau kopdama laiptais... Niekis... Širdis, greičiau pulsuodama, laukia pavasario, laukia abiejų sūnų žinučių, dukros skambučių, draugingų komentarų, bei šypsenėlių, mamulės šnektų... O galvoje pilna paikiausių minčių: hmm, kokia tattoo tiktu, prie ką tik pasidarytosios/dovanotosios, kokią sriubą išvirti, savaitgaliui atvažiuojančiam draugui ir kur dar nulėkus kartu… Vakar anūkas Justas (4m.), pakvietė šokiui, dainuojant Irmai, iš “Dinamikos”, nes atrado tąją dainą “naršant” YouTube, ak, šokome, sukomės, klausėmės... Ai, nu būna ir nerimo, ir ilgesingo skausmo, ir atsidūsėjimų, dėl netekčių, dėl mano angelo Kęstučio, va, tada sėdu prie “kompo” ir rašau, rašau, rašau,  nes kasdien save atrandu iš naujo...