Kopimas stiebo virkštelėmis iki savasties žiedo, užmezga raides ir gimdo žodžius, iškalbančius atodangų paslaptis.

Kasdien vis save atrandu su spindinčiomis akių žvaigždelėmis ir raukšlelėmis lūpų kampučiuose, su šarmojančiomis plaukų sruogelėmis... vis ketindma lėkti į dienos sūkurį. Ir.........ir aptingusiais sąnariais... Vaja...  :) padusau kopdama laiptais... Niekis... širdis džiaugsmingai pulsuodama laukia pavasarinių žiedų, laukia vaikų žinučių, draugingų šypsenų, mamulės šnektų...o galvoje pilna paikiausių minčių... vakarais anūkėlis per Skype mojuoja. Nėra kada verkšlenti ar delsti... nes kasdien vis save atrandu iš naujo...