Kaštonų putos srūva į žemę. Vandens muzika tykšta ant lapų. Šnabžda vėjas ir žiedų kvapas srovena – tyliai, aistringai it gamtos haiku. Po kaštono kriokliu atsistojęs, visa siela atsiduodi ir tampi Vieniu. Tu kaštonas – Kaštonas – tai Tu, abu vandenyje ištirpstantys, abu sykiu kvėpuojantys. Maišykitės, vėjai! Žiedų aromatas čiumpa mus į glėbį ir suka, šokdina, šokdina... Dviguba širdis kaštono mano kūne plaka rytmečio ritmu. Ave, Vita – Būk sveikas, Gyvenime!

Ryto drėgmė nusileidžia į širdį. Ten pasodina medį – vešlų, sodriais sunkiais lapais. Ant jo šakų patupdo po paukštį. Čiulbantis medis – čiulbanti širdis. Ūkanotas rytas, giedra mintis. Žingsniuoji, kapsint lašams, ir sugeri į save visą pasaulį. Sustoji ant šaligatvio, o iš tikrųjų nukeliauji mylias. Sekundė, ištirpusi laše, tampa belaike, o katedros varpai sujungia epochas.