Pasivėlinę žodžiai...
Jie lyg paminklai
Svajonėms nurimusioms
Ir viltims.
Pasivėlinęs žiedas pavasario
į rudens peizažą neįsirašo.
Žiedas, kuris nenustebins jau nieko,
Kaip stebina rausvos šermukšnio kekės...
Ir šypsos žmogus,
Ir nurys kartėlį:
O, kaip jo pavasarį trūko!
Ir, kai vieną kartą man juos ištarsi,-
Ir bus sena skola užmokėta,-
Kaip gervės po spalio dangum
Jie nuskris pro mane,
Pro mane, pro mane...
Viskas bus per toli, ir neverta spręsti,
Kas kaltas buvo, kas buvo nekaltas...
Ir žodžiai grąžint negalės nieko,
Ir žodžiai nieko pakeist negalės.
Ir nieko daugiau nebebus,-
Nei kvapo, nei lapų skaistumo.
Jie lyg paminklai - žodžiai,
Savo laiką praleidę,
Pasivėlinę žodžiai.
/OLGA LISOVSKA/

Kūdikystė
Dangus žydravo kaip žibutė,
O vėjai miklino sparnus.
Mane pagavusi bobutė,
Pasakė motinai: "Sūnus".

Gležnutį, rausvą, tartum bulvę,
Išmaudė geldoj pamaži.
Kietai suvystė į drobulę,-
Bet aš - nė žodžio, dievaži.

Dejavo durys, senos grindys,
Mane paguldė prie mamos.
Buvau nuo jos maždaug per sprindį,
Bet apsvaigau nuo šilumos.

Mama tuoj pat žinduką kišti,
Broliukas - vaišinti kremu.
Ech, kūdikyste, kūdikyste,
Kaip ryškiai aš tave menu...
RIMANTAS KLUSAS

MOTINAI
Namo sugrižęs kiek vėliau,
Randu ant stalo vakarienę,
Neklausi rytą, kur buvau,
Atrodo, būtų tau visviena.

Bet liūdną žvilgsnį suprantu,
Kad tu žinai - jis man pasako,
Su kuo as vaikščioju kartu,
Pas ką pramyniau tiesiai taką.

Kai miegas man dar toks saldus,
Švelniai pažadini kas rytą:
Sakyki, mama, tau skaudu,
Kad mano meile reiks dalytis?

O ji juk mergina gera,
Tavęs ji nemylėt negali.
Ir, būdama tava dukra,
Grąžins manosios meilės dalį.
ST. BUDRYS

MOTINAI
Tėvų namuos tik tavo saulė šviečia,
Visi takeliai tavo kojų išminti.
Sugrįžtam apdulkėję iš visų pasviečių,
Be teismo nuteisti ir be kaltės kalti.

Sugrįžtame į jaukų tavo vargą,
Į ašaras vienatvės valandoj.
Tu nepavargus. Mes visi pavargę
Nuo nežinios: kas bus rytoj?..

O tu žinai kiekvieną savo dieną
Ir rūpesčius išmokai mintinai.
Tave pažįsta vėjai ir purienos,
Ir pašilėj žibuoklių nemunai...

Tiktai kasmet tu savo žingsnį lėtini,
Kai bažnytėlėn pasipuošusi eini.
Pakvimpa atlaidai saldainiais mėtiniais,
Širmi žirgai sužvengia prietemy...

Kai uždainuoji: "Baltos burės plazda..."
Tu vėl jauna. Ir mes visi jauni.
Su tavimi - nors į pasaulio kraštą,
Tartum brangiausią šitos žemės naštą
Tave, motut, ant rankų nešdami...
DANAS KAIRYS

APIE DAINĄ IR TAVE
Stogais bėga ūžiantys lietūs,
Lange dega žaibo liepsna--
Nebėr ko raudot ir gailėtis,
Negimusi mirė daina.

O, rodos, tiek maža reikėjo - 
Ir veržtųsi žodžiai srautu...
Matyt, manimi netikėjai,
Matyt, mes nebuvom kartu.

Tik visa kitaip man atrodė,
Kad laimė, kad meilė arti...
Norėjau surast tokį žodį,
Kurs liktų tavojoj širdy.

Nelaukei to žodžio, nelaukei,
Ir aš jo, brangaus, neradau.
Širdis tuščią lapą užbraukia,
Gal šitaip geriau man ir tau.

Stogais bėga ūžiantys lietūs,
Lange gęsta žaibo liepsna--
O vis dėlto baisiai norėtųs,
Kad niekad nemirtų daina.
EUGENIJUS MATUZEVIČIUS

Rudeniu kankinasi gamta,-
Ji nemoka abejingai mirti.
Džiaugsmas budi. Jis čia pat, greta.
Tik sunku nuo skausmo jį atskirti.

Tik sunku atsisakyti to,
Ko, galbūt, iš viso neturėjai.
Pakartok, dar kartą pakartok,
Kaip mane mylėjai - nemylėjai.

Kaip arti buvai, labai arti,
Taip arti, kad net sunku tikėti.
Žmonės tampa viens kitam kiti
Ir be dulkių pradeda pilkėti.

Mes dar galim būti dideliais -
Taip, kaip rytas gali eit į dieną.
Tik nėra kam pasakyt: "Atleisk",
Nes abu privalom būti vienas.

Tu mane nuprauski savimi,
Savo lūpom tu mane pagirdyk.
Ir paverski laiką ugnimi,
Dangui matant, Žemei viską girdint.
JUSTINAS MARCINKEVIČIUS