Nerealiai mėlynas ir skaidrus jūros vanduo kuria gaivumo įspūdį, tačiau yra be galo sūrus ir panėrus greitai išspjauna tave į paviršių. Banguojantis kalnų horizontas primena kupranugarių kupras. Kurie rodos prigulė tik kelioms minutėm, bet užmigo amžiams iki atėjus laiko pilnatvei vėl pajudės nežinia į kurią pusę. Apsidairius net nesimato saulės kol svylantis pakaušis primena- ji čia virš tavęs... Gausybė baltai- pilkų, murzinų pastatų tarsi kakofonija kažkokiu jiems vieniems žinomu būdu virsta tam tikra harmoninga visuma. Jie kaip scenografija gatvėje verdančiam gyvenimui, kur nuolatos kažkas zuja, birbia, plerpia- automobiliai, mopedai, autobusai ir dar galas žino kas. Judėjimas toks intensyvus ir greitas, kad imi stebėtis kaip jie apskritai prasilenkia vienas su kitu, nebent kiaurai vienas kitą pravažiuoja. Tai matydamas pradedi tikėti  mokslo nustatytu faktu kad tarp atomą sudarančių dalelių: branduolio ir aplink jį skriejančių elektronų yra milžiniški atstumai, todėl tarsi apskritai nieko apart tuštumos nėra...
   Visur skamba Spinelungos, netoli esančios salos vardas, kuris išvertus reiškia „ ilgas spyglys“. Aplinkui daugybė laivų vežančių į šią salą kažkada buvusią raupsuotųjų ištrėmimo vieta ir būtent dėl šio fakto tapusia vietiniams dar vienu pelno šaltiniu... Kažkada viduramžiais ar vėliau sala priklausė Venecijai ir čia buvo pastatyta gynybinė pilis, vėliau salą okupavo turkai, o 20 amžiaus pradžioj iki 1957m. į ją buvo vežami raupsuotieji... Keliaujam į salą ir mes. Baltas didžiulis laivas skrodžia skaisčiai mėlynus jūros vandenis, palikdamas baltą pėdsaką. Štai ir sala... Pabandai įlįsti į raupsuotojo kailį kuris turėjo išgyventi savo baisią agoniją šioje uolėtoje dykvietėje, kur akmuo jam ir pagalvė, ir draugas, ir pašiurpsti- patirtis ne itin maloni, bet pamokanti nes suprati kiek daug turi- sveikatą!..........