Kodėl liečiau tai, ko neturėjau liesti  –
gyvenimas mano, tik man vienai,
savo kelius privalėjau nutiesti pati –
per anksti palūžo svajonių sparnai...!
 
Laikas ir gyvenimas sujaukdavo protą –
atsakomybė vyravo už artimą, sau pačiai,
aplinkos pasauliui turėjau plotą apibrėžtą,
gyvenimo iššūkius pasitikdavau oriai...!
 
Pasirinktas plotas kaskart siaurėjo,
pasilikau trumpame bėgimo take,
pilkoje migloje bedugnė visad gilėja...
pagaliau pasiklysiu nežinomybės laike...!
 

Tokia dalia

Likimas dovanoja ribas,
kelius renkamės patys -
laikas metus skaičiuoja,
nuplėšo kalendorinius lapus.
.........................................
 
Einame, skubame - likimas lydi,
stabtelėjus, laikas pralenkęs
šuoliuoja tolyn, kol atrandam
krentančios žvaigždės skrydi,
gyvenimo prasmę nubloškiam šalin.
...................................................
 
Tuštuma...Nelieka nieko,
tik laikrodžio tiksėjimas
ryte, vakare ir telieka parašyti
žodžius ant balto sniego:
“Laimė, pamiršai manę“.