Himnas Panemuniui

Kur Nemunėlis pro seną dvarą
Linksmai čiurlena Latvijos link ,
Stovi miestelis nors visai mažas ,
Nėra gražesnio , tu prisimink .

O , Panemuni , lopšy tu bočių ,
Ant Nemunėlio stačių šlaitų 
Tau šimtamečiai čia medžiai ošia ,
Šventa versmelė pavėsy jų .

Čia piliakalnį kepurėm pylė
Protėviai mūsų seniai , seniai .
Tada dar briedžiai iš žalios girios 
Ėjo versmelėn atsigaivint .

O kiek poetų ir muzikantų 
Žymių žmonių gimtinė čia .
Daug , daug čia būta , daug pragyventa ,
Labai didžiuojams vardais mes jų.

Gyvuok ilgai dar , mielas kaime ,
Darbščių žmonių netrūksta čia .
Mes susikūrėm čia savo laimę ,
Ir tu iš miesto sugrįžki čia .

            ŽIEMA

Ach , ta balta žiema  -
Šalta , tyra ir visa permatoma. 
Pasipuošusi nuotakos nuometu ,
Tyli , puiki ir nenumanoma .
Išginė paukščius į šiltus kraštus ...
Tyla tokia spengianti ir nenumaldoma...
Sukvietė mus visus į trobesius
Pūga per pusnis drąsiai žengdama.
Čia kieme vartus garsiai klibina ,
Čia prie namo durų jau sukasi ,
Ū ū ū  , žiūrėk , jau per lauką skrieja
Tik už vienišo kupsto suklupdama...
Lekia ji puri , minkšta fėja
Nė pėdelio po savęs nepalikdama .
Taip gyvenimas mūsų metus ,
Grįžt atgal net vilties nepalikdamas , 
Nuskraidins į dausas ir užpūs
Tuos takus , kuriais šiandien dar einame...   
 

 Laiškas Mamai

Ten, po klevais, už kiemo vartų, kvepėjo gryčia ajerais,
Kai Tu duonelę mūsų šventą pašovus krosnin dar meldeis.
Kai nuo darbų sugrubę rankos mus glamonėjo vakarais 
Ir kai į kelią mus išleidus  verkei Tu tyliai po klevais.
Ir kai prie vieškelio sustojus pamojai balta skarele,
Mums rodės toks žavus rytojus: ar besugrįšim čia kada...
Tačiau jaunystė bėgo šuoliais, klaidas kartoja mūs vaikai.
O, mama miela, aš maldauju: sugrįžk prie vartų vakarais.
Pareisiu, mama, dar ne kartą Tavųjų rankų išbučiuot,
Žinau, tik svajose lankysiu, ir nekvepės jau ajerai.
Užžėlė, mama, tie takeliai, kuriais Tu kažkada ėjai,
Bet mes pamiršti dar negalim, kaip buvo tėviškėj gerai.
Ir prisiglaudę prie berželio mes laukiame savų vaikų,
Ir kai išleidžiam juos į kelią, taip pat mums nyku ir baugu...