PRIE JOS nepalytėtų kelių
Gegužės dienomis tylus stovėjai,
Ir ne pavasario paklydę vėjai
Tau skainiojo lapelį po lapelio.
Tą valandą vėlyvą nuo vartelių
Sugrįžusi jauna skynėja
Savus atodūsius tavin sudėjo.
Ir vytai tu - lapelis po lapelio.
Visi mes vytome anąją dieną
Ir degančiuos laukuos klajojom,
O vakare ties jos nepalytėtom kojom
Kaip tu nusvirę prašėme Ją, Ją vieną,
Vienintelę pakelti nuo dulkėto kelio,
Mus byrančius - lapelis po lapelio.
Sukurta: 2013-11-26 14:30:24
Sudiev!
- Sudiev! - ir iškrito akmuo ant grindų.
- Sudiev! - ir atsiliepė garsas aidu.
- Sudiev! - ir tyla pasitinka mirimą.
- sudiev! - ir nešies tik dienų atminimą.
Atkirto dalia, ką sakei, ką matei,
Kam spaudei rankas, ką prie lūpų jautei.
Pasaulį nešies kaip rūkų debesyną,
Tik mirgantis žingsnis gyvenimą skina.
- Sudiev! - suviliojo; vilios ir kitus,
Kas skirias, kad grįžtų per džiaugsmo kraštus...
Bet tu atsiskyrei kentėti ir mirti,
Kaip girių tarpekliuos tie gluosniai išvirtę...
O, ne! nematau spindulių ant takų...
Žinau, kad mirgėjo, kad buvo jauku.
Kai sielos harmonija burtais klajojo,
O saulė - danguj, širdyje ir po kojų...
O ne! Tai ne aš - tik minties žiburys
Dar supas rūkuos, kaip be ginklo karys...
O, ne! Tai ne aš, atsiskyręs erelis, -
Tai mano šešėlis prie perkirsto kelio...
- Sudiev!.. dar... Sudiev! - Užsiskleidžia danga.
Buvai, kad nebūtum, - kvaila išdaiga!
Sakau dar žodžius, ranka kažkam moju...
Bet tuščia! Tik svaigstantis žvilgsnis klajoja...
- Sudiev!
1941, Faustas Kirša
Sukurta: 2013-11-26 10:53:14
Gintaro paukštė
Gal tai tikrovė paprasta,
Gal šimtametė legenda...
Aš ją girdėjau
Iš žvejų senų,
rūstokų, nekalbių žmonių.
... Kai tuštėja laukai
Ir aplink rudenėja,
Kai žydruoja nurimęs rugsėjo dangus, -
Vieną rytą čia gintaro paukštė atskrieja,
Ir plasnoja jinai
Per sodus, miškus.
Ir ji gintarą barsto -
Vis lašas po lašo -
Ant paparčių, ant medžių, senų ir jaunų.
Ji plasnoja, ji rudeniui dovaną neša,
Kol pavargsta visai
Nuo pirmųjų šalnų...
O tada ji suklykusi krinta į girią
Ir tarp gintaro lapų
Pradingsta staiga...
Tik jos plunksnos ant žemės aplinkui pabyra
Ir užkloja takus
Lyg auksinė banga.
Nežinia: gal ta paukštė
Šioj girioj numiršta,
Gal pasislepia jūroj, kol žemėj žiema.
Bet kas rudenį vėlei čionai ji sugrįžta
Ir vėl gintarą barsto,
Miškais skrisdama...
/Eugenijus Matuzevičius/
Sukurta: 2013-11-25 14:13:05
Rodos, kad meilė nebuvo išėjus -
Tau tik vaidenos,
Kad miršta jinai...
Rodos, kad visa, ko troškai, ilgėjais,
žemė ir žmonės tau duos dovanai.
