Tūkstantį devyniasdešimt penkias naktis
Po tavo sparnu nebėra
mano kaklo duobutės.
Galbūt jau dabar paskutinis
lašas tavęs
paliko mano gyvenimo lietų? Buvai
praeivis ar dievas, ar nemigos sklidinos naktys...
O gal viskas kartu?
Ir maniau, galbūt pamiršau
tavo paklydusį žvilgsnį, angele...
Tavo užmerktas akis -
juk tu, tai mane pamiršai.
ištrynei vardą ir veidą, ir kvapą
iš pievų laukinių gėlių. Paleidai
mano plaukus, krūtis iš delnų, nepajusdavai,
kaip buvo šilta... Kaip slinkosi debesys,
laikas ir skaičiai
