ir išeini ten, kur skauda

paklodės užkloja liūdesius
musė į langą
daužosi „įleiski“
tuomet
raudonu kvėpavimu
užčiaupi
visas pasaulio sienas

http://www.youtube.com/watch?v=QB0ordd2nOI&feature=related norėčiau, kad kas užmėtytų mane akmenim. šakom, tuščiais buteliais nuo vyno, bet kuo - - -
kad dingt. kad nebežinot. jog niekada nebūsiu
joks miestas
nebent šaka. iš seniai nuskendusio
mažyčio.laivelio

kartais labai labai skauda

viskas sugrįžta ko neturi.

Sėdžiu prie stalo, pirštais rakinėdama apelsino žieveles. Kvapas geriasi į panages. Šiandieną man trumpam pasidarė šalta. Kol visą rytą kaitau, širdyje užvirė kova tarp gėrio ir blogio, teisingumo ir melo. Sėdžiu prie stalo, pirštais rakinėdama apelsino žieveles. Žmonės pasitraukia, žmonės išeina, svetimi - įskaudina. Draugai pasilieka. Sėdžiu prie stalo, pirštais rakinėdama apelsino žieveles. Daug sakinių skamba mano galvoje, susipindami palieka vieną gilų randą. Randai pasirodo kiekvieną naktį, laikrodžiui mušant pirmuosius dūžius, primena balsus, šilumą, ar kada seniai sudaužytus kvepalus. Randai sugrįžta – apelsinų kvapas panagėse taip pat išlieka.
Pavieniai balsai atsimuša į kolonas, pasaulyje daug gražios muzikos. Daug neteisybės, mažai tikrų talentų, ir beveik visai nėra nuoširdžių žmonių, kurie linki gero ne tik sau.
- Ar jausmai egzistuoja? – klausiu.
- Aš .. Apskritai man atrodo, kad ne. – nutari tu.
Ir mes supratom, aš, ir mano mielas draugas galvoje, kad jausmai neegzistuoja. Kad juos reikia naikinti, jei skaudina – rauti su šaknim, jei pjausto – išmesti, tegul supūna vieni šaltyje.
Užmiegu tyloje, su rūbais. Ant grindų išsilieję keli kavos puodeliai, niekada negerti, bet skirti tau ir man. Niekada taip ir neatėjai, kad ir kiek laukiau. Dariau vis naujus, kupinus kavos puodelius, ir iškart, kai atšaldavo, vėl užkaisdavau virti vandenį. Šaltis prasiskverbia pro mano kūną, trumpam sustabdo širdies plakimą. Tik po kelių sekundžių vėl galiu kvėpuoti... Kodėl? Mažus žingsnius palieku sniege. Stirnos, kiškio...
- Man tai patinka triušiai. – suvapi.
O tas keistas ritmas, skambantis kažkur po krūtine. Ūžesys, malonus, šiltas... Širdžiai reikia širdies. Širdis bijo ieškoti kitos širdies. Širdžiai skauda... O iš tiesų ne jai. Tik mano sielai, tam mažam padarėliui niekas neduoda ramybės. Ūžia naktim, tamsiomis, ūkanotomis naktimis. Mano siela tokia maža, tokia tyli, rami. Gilių, rimtų akių. Mano siela vienintelė tokia pasauly. Mano sielai širdį skauda, bet jau nebelieka ką ir skaudėti – iš to skausmo kvėpavimas nutyla. Gal amžiams, o gal iki tol, kol vėl švies mėnulis.
- Taip tyliai tyliai švies tik mėlynas mėnulis .. – niūniuoja mano dvasia, kildama į orą, palikdama mane deginančioje saulėje. – Atmink. Juk negali prarasti tai, ko neturi..
Ir negalėjau. Bet praradau . Tai, ko niekada neturėjau...