Stogai sulinko , nakty paslėpė pėdą,
katės užuodžia rankas
ir kai balsai surinkti ant dugno nusėda,
lyg pieną išlaka vienišiai,
o kas,
tuštėju, prakiūru
tarp žvaigždžių viena pelenais
ir šluotos surenka nuorukas,
o liūdesiai šoka ir nežinai,
tu juo gyveni,
pasakoj juokas ir amžinai, ir laimingai,
o vėjas meilužis
praryja besvorę,
atrodo ir sninga,
ruduo ar pasiklydęs gegužis,
akyse aliuzijų virtinė
palieku save - mano žemė lubos.