Lightbearer:Įvyko maži pataisymai. Pataisymų priežastys:
a) Nesuderinti siužeto vingiai. Pirmose dalyse veiksmas – Niujorke, vėliau – Niu Tokajuje. Gėda kiekvienąkart atsiprašinėt mielų skaitytojų. Tad drįsau pataisyt.
b) Skyrių išsidėstymas. Vėliau pradedu rašyti neva antrą skyrių, tačiau per savo idiotišką makaulę tik dabar susivokiau, jog tatai būta pirmojo skyriaus pabaigos.
c) Kai kur reikėjo pataisyti italikus, nes paskutiniuose skyriuose per savo kvailą, tuščią galvą juos neteisingai užkabinau.

Tai tiek. Tikiuosi, skaitytojai nesupyks.

Įstabus daiktas tos katanos - tokios grakščios ir elegantiškos. Tokios malonios... tiek žiūrėti, tiek liesti, tiek treniruotis. Ėhė, čia kiekviena detalė, kiekvienas kubinis geležies, medžio ar audeklo milimetras svarbus. Neįgudusi akis, aišku, pirmiausia rėkia sąmonei:
- Na ir ką? Ko gi žavėtis? Kardas ir tiek...
Tas ir yra, jog ne tiek. O dalių, vardų gausybė... Antai ta per ašmenis vingiuojanti juosta - hamon. Itin svarbus ginklo veiksnys. Tsuba, apsauga, sukurta taip, jog ir stiprius smūgius ištvertų, ir iš makštų kataną atblokuojant pasitarnautų. Habaki - sidabrinės ar auksinės spalvos metalo stačiakampėlis po tsuba - įtaisas, garantuojantis, jog ginklas šiaip sau nuo sajos(makštų) neatsiskirs. Tsuka (rankena) dailiai medžiaga padengta, kurią mažytė dekoracija, menuki pakrikštyta, prilaiko. Čia, brol, kad rankų prakaitą sugertų, kad ištikimasis kardas iš delnų neišslystų...

Taip, gražu, gražu... kol esi iš rankenos pusės ir pats plieno juostą valdai. Nes iškart, kai tik atsidūri prieš grėsmingai blizgančią nagasą ir jauti, jog tuoj tuoj ant tavo kūno šaltas ha ar kissaki bučinys nusileis... Štai tokią akimirką ir suvoki, kiek demoniškumo, žiaurumo ir žvėriškumo vis dėlto čia sukaupta, ir koks pragaištingas gali būti žmogaus genijus.

Džokeris, pirmarūšis Gotamo žmogžudys ir banditas, netrūko užimti mafijos boso kėdės. Patogiai įsitaisęs juodame odiniame krėsle, pajacas surengė miesto gyventojams kelis smagius spektaklius: laštelėjo abejotinos kokybės birzgalo į vieną kitą kosmetikos priemonę (pastipo keli šią šaunią produkciją vartoję pilietukai) ir paleido nuodingas dujas muziejun, taip dovanodamas bilietą į Hadą visiems paveikslus žiūrinėjusiems lankytojams. O ką jau bešnekėti apie linksmus bei gausius susišaudymus ir skerdynes miesto gatvėse?
Narsus didvyris Betmenas stengėsi visokeriopai padėti vargšams žmonėms ir vadavo juos iš klastingų pamišėlio spąstų. Jisai išsiaiškino, kuris produktas pagardintas nuodais, daužė snukius Džokerio sėbrams ir nuveikė dar šį bei tą gero.
Rodos, Gotamo piliečiai turėjo būt dėkingi?..
Bet kur tau! Vos Džokeriui iškilmingai paskelbus, jog tada ir tada tiesiog gatvėse bus pažerta pinigų (turiu omeny, daug pinigų), visi tartum pamišo. Jie spjovė į savo gelbėtoją Betmeną ir linksmai šoko su Džokeriu, gaudydami ant šlapio grindinio lekiančius banknotus. O jų akyse nerastum nė mažiausio gėdos trupinėlio, jog ploja katučių ir garbina ne ką kitą, o miesto priešą nr. 1 – žudiką, kurio turėtų nekęsti ir bijoti. Betmenas, beje, liko užmaršty.
Sakyčiau, gera pamokėlė: vaduok, gelbėk, padėk... ir masė tau spjaus veidan, o rasi dar sutryps. Bet atkišk tu jai saują, pilną „duonos ir žaidimų“: pigių blizgučių, vienkartinių pasilinksminimų ar monetų... tada net mirtiniausios tavo nuodėmės bus atleistos! Kels tave, brolau, į padanges ir statys tau stabus. Ir nė pagalvos, jog peilį užanty laikai.
Liūdna.

Esu Neo ir ieškau Morfijaus. Taip, išgirdote teisingai. Mano vardas Neo ir man žūt būt reikia rasti savo Morfijų. Gal netyčia žinot... Ne, nežinot. Et, baikit kiknoti – jeigu atsidurtumėte mano vietoje, guldau galvą, jog visi juokai kaipmat išgaruotų. Robespjeras irgi iš Dantono juokėsi, kol pačiam lunetė kaklo neparalyžiavo. Ech, einu aš... Prašot sustoti? Tai jums vis dėlto įdomu? Na ką gi, galiu papasakoti savo istoriją, nors silpnapročio titulas, kaip matau iš jūsų akių, man jau suteiktas... Hm, nuo ko čia pradėjus? Tiesą sakant, Morfijų jau suradau. Bent didžiąją dalį jo kibernetinės esybės – tai tikrai. Galiu pasigirti: pačioje pradžioje netgi jį gyvą esu matęs. Netgi kalbėjęs esu. Ir, tenka pripažinti, labai maloniai. Tačiau tie Morfijai – keisti padarai. Nuolat šypsosi, žvelgia į tave toookiu žvilgsniu, tuo metu liežuvėliu stumdydami šiaudelį kokteiliui siurbti iš vieno žavingų lūpučių kampelio į kitą, kikena plonyčiu balseliu, kai mesteli kokį paika pokštą. Kikena taip, jog negali suprasti, ar juokiasi iš nerimto ir lėkštoko humoro ar iš tavęs – tokio kvailo ir vaikiško. Tačiau dėl vieno bent tada esi tikras: Morfijus mano, jog esi išrinktasis. The One. Akys, šypsena, atsainūs ir lengvabūdiški judesiai tiesiog klykte klykia:“Neo, watashi wa THE ONE desu.“ Ir tu tampi tikru egocentrišku asilu, kuriam nepakenktų kasdieninė šaltų dušų terapija, ir tikrai patiki savo išskirtinumu – naiviai ir iš visos širdies.
Bet tada... Tada tavasis Morfijus, tau pačiam nusisukus, nusivylusiai mosteli ranka:“Ne, ne tas!“ ir dingsta kaip į vandenį. Gyli žydra jūra. Ech...
Klausiate, kas paskui? Hm, juk kiekvienas homo sapiens esti individualus, ar ne? Vienas prisipila geroką cinizmo dozę į savąjį kokoną ir kai kada apsišaukia tokiais epitetais, kurių pats nevertas ir neatitinka: “Senas bezdalius“, „cinikas“, „realistas“. Kitas, žiūrėk, jau antro Morfijaus ieškosi – apsigaubęs tuo pačiu jaunatvišku atkaklumu, pasitikėjimu ir nenuleisdamas rankų. Trečias ilgai negalvojęs nusišauna arba, jei finansinės problemos neleidžia įsigyti kulkos, pasinaudoja virve ir Palmolive muilu – tikrų bakterijų siaubu.
O aš?
O aš puolu į romantišką depresiją, vėliau susergu kažkokia manija. Norite žinoti, ką veikiu per dienas? Atrodo, jau esu minėjęs, jog susekiau Morfijų kibenetinėje erdvėje. Tak vot – tas neklaužada lankosi kai kuriuose saituose, lietuviškai – puslapiuose. Jei pasiseka, perskaitau kokias dvi – tris žinutes per dieną. Jei smarkiai pasiseka – sulaukiu penkių. Godžiai jas suryju (kai kurias – po tuziną kartų) įsiminu kiekvieną žodį, ženklelį, e-smile‘ą. Tada einu, įsitaisau minkštasuolyje ir mintyse kuriu visokias baikas, su kuriomis palyginus, meksikietiški serialai tampa hard action kovinias filmais su gore elementais.
Tada ilgesingai atsidūstu, pripildydamas savo kambarį širdgėla bei pseudoliūdesiu ir sliūkinu prie kompo: gal, sakau, dar kokių Morfijaus pėdsakų atknisiu. O tas tikriausiai jau seniai manęs neieško ir aš jau virtęs plika akimi neįžiūrima jo atminties dulkele.
Pala, pala, kam tie balti marškiniai su ilgom rankovėm? Kur sakot? Į beprotnamį? Na, į beprotnamį, tai į beprotnamį. Tikiuosi, ten yra internetas...

AK, morfijai, morfijai, kokie jos vis dėlto beširdės :(.

Silpnas aš, silpnavalis! Jau senokai neprisėdu tęsti savo Dykumų Šlamštadelės, nors kartais ir niežti pirštus mygtukus paspaudinėt. Et, perskaitysiu ką nors, prisipumpuosiu stiliaus įspūdžių, gero pavyzdžio, dar kūdra žino ko ir gal tada tęsiu savo kliedesius. O dabar... kur nepasisuksi – visur darbai. Jei ne darbai, tai malonumai:) O dar furija tinginystė vis lenda bučiuotis – matyt, sužadėtiniu mane išrinko. Hm... Bet svetainė – puiki!

Kaip gera gyventi tokioje tolerantiškoje ir šaunioje aplinkoje, kaip ekuryba.com. :) Net žodžių neužtenka džiaugsmui apsakyti – tiek nuostabių žmonių(Haukas, IXAON, wanagute, Jovaras), tiek dėmesio vertų komentarų. Ech...
Tikėsimės, ši vieta augs, klestės, ir kūrybos spinduliai nuolat kris ant ekurybos horizontų.
Kažkur čia visai neseniai vyko diskusija dėl vertinimų. Įkišiu savo trigrašį (dėl šios temos) nuosavuose komentaruose. IMHO per griežtas balų skyrimas – toli gražu ne vienintelis vertinimo minusas. Dar egzistuoja toks kraupus dalykas kaip komentaro mainymas į pažymį. Ot, būdavo, užeini į rašyk.lt po kokios savaitės po publikavimo ir pastebi: ogi po kūriniu vos vienas komentaras puikuojasi – ir tas trumpas kaip jauno kiškio uodega. O prabalsavo, žiū, net 12 lankytojų. Sakykime taip: yra žmonės, kurie mėgsta pareikšti savo nuomonę, o yra tokie kurie nenori/tingi/mano esą per netinkami tam daryti. Abiejų negalima kaltinti. Tačiau, atsiradus tokiam dalykui kaip pažymys, pirmieji įsigyja galimybę nuomonę pareikšti pasirinkdami vieną iš šešių alternatyvų: taip patenkinamas jų noras pareikšti nuomonę, o autorius ir kai kurie susidomėję komentatoriai gauna ne kažin ką – tuštybę nieko nepaaiškinančio skaičiaus kailyje. Mano kuklia nuomone, visai tinkama alternatyva balams – savaitės/mėnesio geriausio rinkimai bei konkursai. Čia tik mano asmeninis požiūris. :)