...pradėjau jausti laiką ,pradėjau girdėti...girdžiu kaip gyvenimo rodyklė pajudėjo...skaudžiai tvinksi nerimas galvos pusrutulyje...bandau pajudinti blakstienas,įkvepiu oro,pirmu gurkšniu tos gaivumos vos neužspringau...jaučiu vėjelio prisilietimą prie skruosto...Dieve ,vėl galiu jausti kažką, žinau turiu praregėti...ach tas nerimas,vis dar spaudžia skaudžiomis akmenuotos baimės briaunomis smegenis...tas nuodijantis ,drąskantis dar gyvas ląsteles skausmas nepaleidžia...laukiu...sako laikas gydo visas žaizdas...tik kodėl tie laiko dūžiai tokie skaudūs...nurieda ašara...žinau,verkti gerai,tai skausmas išsilieja kaip pritvinkęs pūlinys ...bandau kažką pasakyti...visi žodžiai negyvi,o aš juk dar gyva,dar jaučiu skausmą...bandau išrėkti į dangų...šaukiu...A Š D A R G Y V A...

...į duris pasibeldė praeities vaiduoklis,suvargęs,piktas,nekenčiantis viso pasaulio...
pravirko išsigandusi diena, suskubo saulė pasislėpti už kalnų...pavargėli ,čia tavęs niekas nelaukia,eik savo keliu.Žinau tavo tas kelias sunkus,akmenuotas,bet į savo namus įsileisti negaliu.Tavo akyse blyksi prakeikimai,iš burnos seilėjasi nuodai...eik ,vaiduokli, eik ir pamėgink atpirkti savo nuodėmes,gal Dievas tavęs pasigailės ir prie tavo kojų gal ištrykš gaivus šaltinis,kuriame tu galėsi nuprausti visą savo nuovargį,nuodais ir prakeikimais aptemusios akys gal vėl praregės...juk žemė aplink tave tokia graži,gal dar tau Dievas suteiks galimybę vėl praregėti...o dabar eik ,pavargėli,eik ...

Pavargsta kūnas vakarais,
Rauda pavargus siela,
Net nežinau kas man skaudžiau,
Aš prie žaizdų mėginsiu glausti sapną mielą...

Poetai neišeina -Justinui Marcinkevičiui ...
Kažkas pasakė - Jis išėjo...
Anapilin,paliko mus,išėjo amžinai,
Tai melas,tegul žodžiai sklaidos vėjy,
Jis su mumis rymos,kai verks paniurę vakarai,
Primins taip švelniai apdainuotą,
Duonelę šventą ,
Laimintą pavargusia ir drebančia mamos ranka,
Ir viską ,viską ką turėjo širdy išnešiota,
Baltąjam popieriui ,plunksnos dėka padovanota,
Juk tai nemiršta niekada.
Ir žvakė įsižiebs,kai skambės žodžiai,
Iškvėpti švelnios sielos , iš širdies,
Čia meilė ,čia gyvenimo jausmai sudėti ,
Tai nenugrimsta niekad liūnan užmaršties.

Sveikinu aš saulę savame krašte,
Bandau nusiprausti gimtinės rasa,
Glostau klevo lapą krintantį rudens
Ir prisiminimus vėjas iškedens...
Ne nenoriu - skauda praeities žaizda,
Vėl jaučiuos išvyta gruody aš basa...

Akla tyla...net spengia ausyse,
Aš pasiklydau šio pasaulio dykumoj.
Išeit iš čia,pavirst rasa...
Ja saulės spindulį nupraust galėčiau...

Išsekusią šypseną nuprausiu aš rasa,
išleisiu pasivaikščiot rūkui krentant.
Tegul ji maudosi gėlių kvapų vyne
Ir grįšta į namus apkvaitus.
Išleisiu šypseną aš pailsėti...
Pavargo ji nuo prievartos veide,
O rytą vėl tikriausiai užsidėsiu,
Kankinsiu vėl..tokia jau jos dalia....

Gal pasakys man kas kur ta riba,
Kur mūsų dviveidystės nebėra,
Nebuvo niekad šypsenos kreivos,
Po margaspalviu žiedu paslėptos
Ir melo daigas ten nelaistomas saldaus lietaus ,
Ir išdavystės tenai niekas nepriglaus.
Netikro pinigo...
Kuriuo čionai sumokama už šilumą širdies
Ir ar išvis yra riba...?
Kur žmogiškoji nuodėmė negimsta niekada.

Paprašysiu vėjo skrendančio virš marių
Kad manąji skausmą glaustų po sparnu,
Ilgesį beribį,mano karčią gėlą,
Neštų prie kapelio tarp žalių pušų.
Ašarom nuplaučiau juodą akmenėlį,
Kryžium prisiglausčiau prie žemės tylios,
Iškalbėčiau tyliai savąjai Širdelei,
Kaip be jos mažytės man čionai sunku...

Šventoj nakties tyloj
Užmerksiu akis ...
Bučiniais šildysiu tavo lūpas...
Padovanok man naktį savo glėbyje
Ir tegul tavo liūdnas žvilgsnis nepasiklysta tolį kalnų.
Taip norėčiau,kad tavo akyse žaistų laimė,
Ir atsispindėtų viltimi mano akyse,
Kad svaja mus užliūliuotų savo glėbyje,
O rytas padovanotų meilės bangą,
Kuria galėtume nuprausti pavargusius savo gyvenimus...