Remolizacija- minčių monologas ir dviejų širdžių dialogas prie antro golfo


Vyrui laukiančiam prie mašinos galėjai duoti trisdešimt o, prie netinkamos šviesos ir visus keturiasdešimt metų. Apsirengęs jis buvo nutrintais šviesiais šortais, nenusakomos spalvos treningu atrodo pirktu kokiame mažo miesto turgelyje, prieš kokius dešimt metų. Seni marškinėliai su užrašu „vodka connects people“ puikiai užbaigė šį paveiklslą. Atrodė jis lyg antro golfo savininko idėja, o ne realus žmogus lyg kažkas iš Emilio Vėlyvio smegeninės... Atrodė jis tuoj retoriškai paklaus: Kokie dar papai?! Bet vaizdas buvo apgaulingas,  šis vyras retai keikėsi ir klasika tapusiai Doncės paskaitai apie papus iš esmės nepritarė. Didelę krutinę jis mėgo, o ir stypsojo šį gražų vasaros vakarą tokios krutinės savininkės belaukdamas. Gaila, tik darbo reikalais, iš atostogų teko parlėkti, bet ką darysi juk, be reikalo nekviestų. Vyrukas eilinį kartą pervertė jam atsiustą bylą ir atsiduso purtydamas galvą, galai paprasčiausiai nesusirišo. Aišku duomenys vienareikšmiški- kandidatas aišku ne šventasis nuodemių mažų lyg šieno liepos viduryje... Bet kas jų neturi po velnių? Alita iš atostogų parlėkė iš Kanados. Visus ant kojų sukėlė- analitinis skyrius tris dienas be pertraukų arė kaip arkliai... Kam visa tai? Aišku yra tam tikras protokolas, o pavėlavus tokiu atvėju priskaldytų malkų atgal į kaladę nesuklijuosi... Vyras dar kartą atsiduso išsitraukė raudoną pakelį šventojo džordžo, bet keistoka, kad ne baltarusiškos kontrabandos o, pakelį su lietuviškomis banderolėmis. Staigmenos nesibaigė kiekvienas būtų statęs tūkstantį eurų, kad vyruko žiebtuvėlis bus papuoštas kokios išsiskėtusios šviesaplaukės kekšėlės paveiksliuku. Bet kas būtų pralošęs- vyruko žiebtuvėlis buvo žydros spalvos, nors paveikslėlis tiesa buvo, tik avies su sparnais prie kūrios kojų puikavosi užrašas tavo angeliukas... Vyrukas turėjo nestandartinį humoro jausmą.

Gal dėl to jo nemėgo bendradarbiai, nors ne visai nemėgo greičiau vengė... Vyras susimąstė keista tema, kas stipresnis Alita ar jis? Dvikovos atveju kas pavirstu sauja pelenų, kuriuios būtų galima supiltį į šį pustuštį pakelį ir nerūpestingai išmesti? Net jeigu tokia dvikovą įvyktų, Alita jo nežudytų, o ir jis negalėtų pribaigti jos. Vyras nenoriai pripažino, kad Alitai jis jautė simpatiją. Jis visai mielai užbaigtų šią misija be kraujo praliejimo ir užsuktų į Norfą paimti porą butelių konjako. Alita galėtų važiuoti kartu, jie nuvažiuotų prie kokio ežero, iškeptų toj pačioj Norfoj prigriebtų šašlykų ant mėlynos magiškos ugnies... Išgertų konjaką, suvalgytų šašlykus ir diskutuotų rimtomis temomis. Po to nelabai rimtomis ir klausytusi muzikos, gal netgi klasikinės ir apkalbinėtų Tamarą ir kitus bendradarbius... Staiga prieš vyro akis stojo vaizdas- Alita visiškai nuoga, alsuojanti ant viršaus, ties ekstazės riba, rankoje butelys konjako, jos nuostabios krūtys tyčia ar netyčia aplietos konjaku, o jos plaukai kažkodėl ugninės vario raudonumo spalvos.

Vyras nusikeikė, persibraukė plikę ir nubraižė ore sudetingą apsauginį simbolį. Velniai rautu, duok dieve, čia tik fantazija... Bet ne viskas per ryšku, aiškiaregiškas momentas ir ne koks Jonas pavėluos valanda, nes traukinys vėluos... Pilnakraujė vizija, tik neaišku ar toli ateitį. Plikis prisidegė dar vieną cigaretę, ot velnias, o jeigu Alita matė ta pačią viziją regėjo, ar paujus jo minčių gijas, suriš galus iš auros pasikeitimo... Na ir ką? Viskas įmanoma, bet ne viskas atsitinka. Analitinis skyrius galėtų per pusvalandį apskaičiuoti šansus, kad šį vizija iš menkų priežastingumo gijų ir metaforinio kauliuko metimo taptų tikrove. Šansai ne tokie ir menki, bet šansai viena, o protas ir valia kita. Alita juk turi vyrą- mielą matematiką su kiek sudėtingu charakteriu, bet žmoną jis tikrai myli. Jo aura graži, Alita iš jos spalvų nutapė paveikslą ir pasikabino kabinete. Nemanau, kad ji norėjo pasipuikuoti, tiesiog mums kartais labai reikia prisiminti, kad yra ir gerų žmonių ir ne viskas šiame pasaulyje apgailėtinai sumauta.

Vyras nusipurtė visas mintis, Alitos sidabrinis BMW įsuko į kiemą- ji kaip visada pastatė automobilį šaligatvio viduryje ir užmaskavo viską pridengiamuoju užkeikimu. Alita pamojavo telekinezės būdu iškraidino iš automobilio pakelį mėlyno Camel ir žiebtuvėlį. Ji elegantiškai prisidegė cigaretę ir išputė dūmų kamuolį. Plikis šyptelėjo, ji viską taip ir darė arogantiškai, bet linksmai. Plikio šypsena nublanko Alitos plaukai buvo nudažyti raudonai varine spalva.
Alita nusišypsojo:

-Tu ne koks aiškeregys Arvydai. Tavo vizijos, tik artimiausiai ateičiai.
-Atleisk Alita, aš tokių dalykų nekontroliuoju.
-Aš pati kalta. Nusigėriau ir norėjau tau skambinti, su aiškia žinia, nepaskambinau, tai ir nusidriekė menka tikimybė į ateitį.
-Nieko tokio pasitaiko visiems visko išgėrus... O kaip vyras tavo skaičių burtininkas mūsų?
-Gyvas žmogutis ir myli mane vis dar, bet svyruoja dėl kažkokios kekšės darbe. Geografijos mokytoja vyresnė trims metais už mane. Ji net neturi normalių papų! Lenta supista ir smegenų neturi. Kodėl taip būna Arvydai?
žNežinau Alita visko galima sugalvoti. Kad meilė biocheminis miražas skirtas giminės pratęsimui. Dar galima pasakyti, kad meilė trumpalaikė, kad visi nori būtent to ko neturi. O gal vyrai nebežiūri į gražius papus taip rimtai kaip anksčiau. Viskas vienodai teisinga ir kvaila.
-Juokas pro ašaras... Negi man jį palikt. Jeigu pradėsiu kelti audrą dėl tos lentos jis neigs viską iki apsivėvimo. Jis pats tuo beveik tikės...
-O kam tau jis Alita? Jis gi žmogus, gal ir visai geras žmogus, bet vis tiek kvailas ir silpnas. Jis eriukas, o mes sargyniai šunys.
Tai sakai šunys su šunimis tegali gyventi?
-Nieko aš nesakau. Tiesiog faktas kaip lokomotyvas, jis žmogus Alita. Jis pasens ir mirs. Tu gali ji pripumpuoti eliksyrų, magiškų taukų, ir beprotiškus kiekius grynos energijos. Gal jis visada atrodys puikiai, bet mirties neapgausi. Priežastingumo gijų nenukirpsi magija. O apie vaikus ir jų mirtį aš geriau nekalbėsiu, toks skausmas ne kiekvienam. Jis kažką sudaužo visiems laikams.
-Supistos perspektyvos nieko nepridursi... Pasišnekėkime apie misiją. -Tu bylą skaitei?
-Ar aš ją skaičiau? Tu vėluoji dvi valandas. Aš ją galėčiau pašokti Waldorfo interpretaciniu šokiu ir sukurt apie ją dainą!
-Nepyk, Arvydai maniškis matematikas gamino valgyti... Iškepė puse jaučio ir dar dėžė vyno ant stalo, dovanos planai apie atostogas Prancūzijoje...
-Pislius, nėra ko galvot apie svetimas mergas nereiks atgailai visų pinigų išmest... Alita kam tau tokios nesąmonės?
-Man patinka, tai kažkaip miela, jauku žmogiška.
-O, alga pas tavo mokytoją iš kur tokia didelė?
žMhm pakelia jam algą dažnai, įteigiau direktorei, kad jis labai geras mokytojas... Jis iš tikrųjų geras mokytojas nesiraukyk...
-Magiškas poveikis, po velnių tu gi galėtum išburti pinigų. Kam tie cirkai?
-Jeigu po mano lova gulės puse milijono šimtinėmis kils klausimai, teks kažką sugalvot meluot... Infiliacija didinčiau, per daug sudėtingos, pasekmės.
-Na nežinau... Kažkoks farsas tu mūsų skyriaus viršininkė, o jam sakai, kad esi sekretorė firmoj gaminančioj baldus. Nei šis nei tas, būtum nors firmos savininkė...
-O kam? Aš buvau sekretorė Arvydai... Visi gerai gyvenau, o ir matematikas į lentas tada dar nesidairė. Viskas buvo gerai. Tada atėjo Emilis, tas pats operatyvinkas, kur dabar Ukrainoje misiją gavo. Jis ir išsiuntė mane į šitą amžiną karą. Žinai kartais prabundu naktį ir galvoju. AR VERTA? Ar vertėjo susigundyti magija ir ilgu gyvenimu? Karas, kraujas, magiški poveikiai, vampyrai, vilkolakiai...
-Senatvė, ekonominė krizė, ligos, baimė, netikrumas, abejonės, mirtis...
-Gerai baigiam... Ką manai apie taikinį?
-Taikinį? Aš maniau jis kandidatas į musiškius?
-Galbūt, bet šansai maži, jeigu skaitei jo bylą tai turėtum suprasti. Jo širdis kaip senas namas iš išorės dar nieko, bet vidus jau supuvęs...
Plikis susimąstė, bet papurtė galvą ir prisidegė eilinę cigaretę:
-Baik Alita čia smulkios nuodėmės visi jų turi.
-Jo smulkios nuodėmes veda prie didelės. Gi neišeina žmogus vieną rytą plešti banko... Viskas prasideda nuo smulkmenų pavogto iš pusserės saldainio, iš draugo nusuktų centų, lengvo melo, pavogtos iš bendrabučio šaldytuvo dešros. Jis viską jau padarė teliko išplaukti  į sraunesnius vandenis...
-Alita į tave tai nepanašu nurašyti žmogų dėl pavogtos dešros... Remoralizacijos šansai negali būti tokie menki.
O tas senis, kurio jis vos nenužudė? O jo literatūros, muzikos ir filmų sąrašas?
-Tas senis gavo ko nusipelnė jį gi išteisino ir mūsų Tarybą jį irgi būtų išteisinus. Būtinosios ginties nuostatai kaip iš vadovėlio. O kuo tau kliūna jo knygos, filmai ir muzika?
-Persmeigti žmogui plautį ir ranką tau kaip iš vadovėlio... Ciniko literatūra, filmai ir muzika. Tamsiosios pusės gaminiai, jis jau peržengė ribą...
-Mano nuomone jis daugiau ar mažiau išlaikė tam tikrą moralę...
-Geras žmogus nepasižymi tam tikra morale... Jis pasižymi sugebėjimu elgtis teisingai, kai sunku ir Tamsos kelias atrodo lengvesnis.
-Sofistika, aš statau gabalą eurų, kad jis taps musiškiu ir bus geras operatyvinkas.
-Kilstelkim iki dviejų gabalų. O iš kur ištraukei, kad jis norės tapti operatyvinku?
-Visi nori mojuoti šviesos kalaviju! Retas turi kantrybės būti aiškiaregiu ar knistis prie analizės.
-Analizės skyriuje galva ant pečių geriau laikos. Bet pala leisk tau užduotį asmeninį klausimą... Kodėl tau reikia šito maskarado Arvydai? Treningo, marškinėlių, golfo, pigių cigarečių. Juk galėtum važinėti S klasės Mersedesu ir rūkyti cigarus. Atrodai, kaip pacanas lupantis magnetolas ir gyvenantis garaže.
-Aš kažkada toks ir buvau. Narkomanas lupantis ir vagiantis viską... Bet kažkaip Emilis atvedė mane į Gėrio pusę. Nežinau kam man to reikia... Kam tau reikia matematiko ir vaidinti Baldų Rojaus sekretorę? Gal mums tiesiog reikia menko atsiminimo apie tai kuo kažkada buvome?
-Tu neesi objektyvus, taikinys per daug artimas tau... Ar sugebėsi atlikti savo pareigą? Ar likviduosi jei jis pavirs dar viena Blogio išperą?
-Taip aš jį sudeginsiu vietoje, aš daviau priesaiką naikinti nešančius skausmą ir neviltį...



Alita, tik linktelėjo ir ši keista pora žengė mėnulio nušviestu taku. Alita nesivargino laužti durų, ji žengė kiauriai sieną, Arvydas nusekė paskui... Būk mūsiškis, būk geras, remolizacija suveiks ji turi suveikti. Plikio galvoje lyg sena plokštelė sukosi ši tyli malda nežinia kam. Laiptinė atrodė blogai žmonių realybėje... Kitoje veidrodžio pusėje ji atrodė dar blogiau. Piktos dvasios, šmėklos įsiutę spektrai negeri padarai iš kitų dimensijų negalintys ištrūkti iš šito keisto matmens kuris priminė butelio kakliuką tarp žmonių ir kitų realybės linijų. Alita neapsikentė ir sušuko egzorcizmą akinanti šviesa išdegino viską iki atomų lygio... Ji išnaudojo vieną amuletą. Fenikso plunksną, retas daiktas gaila dėl tokio nieko... Bet neįmanoma apsikęsti, o blogiausia, kad visas miestas atrodo būtent taip. Anailtikai, stebisi, kaip jis dar stovi. Jis seniai turėjo  sudegti... O dar tie Pragaro Vartai, prie Maksimos... Radviliškis lieka Radviliškiu.


Arvydas tyliai nusikeikė pamatęs taikinį jis gi dar visai jaunas, kažkodėl jis įsivaizdavo, kad jo taikinys bus vyresnis. Deja Tomas Žvirblis 24 metų. Tie dar ką tik suėjo, nužudyti žmogų per jo gimtadienį tai atrodė taip žema. Gimtadienis vardadienis koks skirtumas... Arvydas aiškiai matė Tomo laukinę aurą dar pritepliotą žmogiškų tonų...
Vilkolakio aura arba metamorfo, jeigu nori būti politiškai korektiškas, ir vilkolakis tavo pusėje. Bet Alita buvo teisi charakteris sudėtingas, bet per daug tamsių tonų... Nusivylimo, netikrumo, baimės, pavydo pykčio, net neapykanta blykstėldavo tamsiai vyšnine spalva.
Juokingiausia, kad nors vaikino aura liepsnojo atrodė jis visai ramiai. Lingavo galva į taktą repo ritmu, kartais uždainuodavo maišė alkoholį su energetiniu gėrimu ir limonadu. Trūkteldavo suktinės ir nusijuokdavo. Vaikis švenčia gimtadienį, tik Arvydas matė kitokį vaizdą. Jis matė vilkolakį prieš beprotybę, su pilnatimi šviečiančia lauke tai nebuvo susiję. Menulis gi visada sviečia, tik mes jo retkarčiais nematom, jeigu viskas vyktų pagal 90 metų serialų taisykles vilkolakiai išvis nebegalėtų atvirsti dėl menulio fenomeno kurio nematome...

Alita taip pat pakeitė pavidalą, šitoje realybės atšakoje ji pavirto serafimu šviesiaplaukiu angelu su dviem diskiniais kardais. Kompiuterinių žaidimų įtaką ji per dažnai perėjo Sacred pirmą dalį žaisdama už Serafimą. Arvydas dabar dėvėjo baltus žynio drabužius ir rankoje laikė krištolinį skeptrą pulsuojantį žalsva energija. Viešpatie jeigu tu stumdai, nesibaigiančias Gėrio ir Blogio šachmatų partijas. Neleisk jam būti blogu. Jis geresnis nei Alita mano. Jis nėra nei geras nei blogas. Jis tiesiog žmogus. Tiesiog be laiko pražilęs vaikis, kuriam paprasčiausiai nesiseka. Jis visada pasiruošęs blogiausiam, kaip per dažnai nusvilęs karo veteranas. Kiekviena diena karas prieš patį save. Jis tiki, kad literatūra yra vilties palaikymiui, bet jis tyliai palaidojo, bet kokią viltį. Jis mėgaujasi depresyvia literatūra, kankina save ir lygina save su garsiais rašytojais, kuriais niekada netaps. Jis nekenčia visų, bet labiausiai, pats, savęs. Jo moralė menka, bet savotiškai aiški. Jis retkarčiais myli, bet dažniausiau netiki pačia meilės idėja. Jis nemato moteryse mylimųjų, tik moteris kurios jį atstums. Nepaisant to jis girtas beveik tiki, kad yra kažkur viena keistuolė skirta gerti su juo tekilą. Jis linkęs nueiti lengviausių keliu, dėl to kartais permiega su prostitutėmis... Kartais jis nekenčia moterų, nors to niekada niekam nepripažintų.

Jo kelias į Tamsą, nes jis nemyli, bijo ir nekenčia... Dieve kiek jūsų tokių nelaimingų, nuskriaustų, nieko nebetikinčių jaunų cinikų? Jeigu jūs visi turėtumėt mago ar nors vilkolakio talentą Gėris pražūtų. Bet negi naikinsi jus visus? Viešpatie kodėl? Jeigu būtume radę prieš dešimt metų, jis dar galėtų būti išgelbėtas. Jis suprastų Gėrį šaltu ir racionaliu, nes  širdim jam neduota jis priimtų mūsų taisykles. Nes giliai širdyje jis visada buvo ir buvo kareivis. Kareivis, kuris, tik priima įsakymus ir niekada nelįstų į filosofinius spąstus aiškintis gėrio ir blogio ypatumų... Alita susuko rankas sudėtingu ženklu, Remoralizacija, šiek tiek lelijos žiedą primenantis ženklas. Arvydas mestelėjo energijos viską ką turėjo iš savęs ir amuletų... Alita irgi davė viską ką galėjo. Šviesa vaivorykštė spalvos kambarys nušvito, net žmonių realybėje.

Arvydas sugniaužė skeptrą, jeigu viskas nuėjo velniop, jis puls, bet nepataikys visiems pasitaiko, o Alitą nespės ji per daug sukišo į remoralizaciją.

Laukimas kankino dabar vaikis atsitraukė į save, dabar gramdomi visi jos asmenybės sluoksniai ir po minutės viskas paaiškės kas jis buvo iš tikrųjų...

Vaikis išlipo iš savo pilkšvo kokono dabar jis buvo pilnavertis vilkolakis ties transformacijos riba. Metamorfas, gerasis vilkokalakis jo aura spindėjo šviesiau už šampaną krištolo taurėje.




Arvydas nusišluostė ašaras ir užsirūkė, velnias per daug įtampos. Laikas dirbti archyve, nes, jau stogas važiuoja... Alita pradėjo įprastą kalbą:
- Yra ne, tik paprasti žmonės. Taip yra magų, vampyrų, vilkolakių, sukubų, inkubų. Tu vilkolakis, metaforfas, pasiverčiantis magas vadink kaip nori sviestas sviestuotas visi tie pavadinimai...

Vaikis tylėjo, bet linkčiojo, bet patikėjo jokių abejonių jis kareivis, o kareiviai negali sau leisti abejonių. Arvydą vėl aplankė pranašiškas momentas jie su Alita nuvažiuos prie to ežero. Jie pasimylės ir išgers konjaką, jiems abiem bus truputi liūdna. Alita grįš pas vyrą, bet neilgam jis paliks ją dėl lentos... Velnias Alita jau turbūt suprato. Dieve kaip nesaldu. Vienintelis čia visiškai laimingas asmuo buvo pasiverčiantis magas Tomas Žvirblis. Jo nugara išsilenkė ir po lengvo plyšimo garso lyg kas drėkstų pagalvę jis pavirto lapinu. Įdomus pavidalas ji tikrai sutars su Vika kuri pasiverčia lūšimi. Jų kailiai oranžiniai su aukso atspalviu, lyg iš animacinių filmukų... Jie bus geri draugai arba meilužiai, jeigu jie turės vaikų tie taip pat galės virsti žvėrimis. Įdomu lapinais ar lūšimis? O gal trečia žvėrių kategorija? Reiktų žvilgtelti į konspektus apie metamorfus...

Arvydas pirko konjaką, o prie Norfos išdidžiai laukė oranžinis lapinas ir raudonplaukė mergina apverkė meilę kurią vis tiek praras. Be ašarų taip verkia stiprios burtininkės.

Mėnulio šviesoje ėjo tryse auksaspalvis lapinas, raudonplaukė ir plikis. Vienas iš jų buvo laimingas, viena liūdna, trečias tiesiog pavargęs....

Lapinas dūko draskydamas medžius miško gilumoje. Lėkštėse šalo nesuvalgyti šašlykai. Raudonplaukė gurkštėldavo iš butelio brangaus konjako, kartais užliedama sau konjako ant krutinės, tyliai vaitodama, ekstazė atėjo ir praėjo lyg potvynis ir atoslūgis. Jie gulėjo ant žalio kilimo. Arvydas vangiai, pagalvojo, kad toks jau Šviesos kelias, iš pradžių esi labai laimingas, po to labai pavargęs. Kažkur miške skambėjo žmogiško juoko ir lapino urzgimo mišinys.