retkarčiais aš aplankysiu tave
atlėksiu ant geležies paukščio –
jo sparnai nuo plakimo pamėlę
stiklo akys išsprogę nuo neregėtos
aukščio didybės
sėdėsim ant nusidėjusių kūnų pasidalinę
akis pasidalinę žvaigždes pasidalinę
žvakes pasidalinę peles pasidalinę obuolį
žiūrėsim kaip vaikšto po tamsą apraišus
apžlibus aistra kaip keikiasi
griūna nuo laiptų kaip rauda ir tirpsta
neradusi mūsų
paklausčiau tavęs: jeigu nors kartą
sulauktum mirties
ką pasirinktum – jūrą ar dangų
kirtėją – tyliai ištartum
ardydama šypsenos mezginį – kirtėją
retkarčiais aš aplankysiu tave
o aplankęs atlėksiu tarsi geležies paukštis
ir stovėsiu kitoj pusėj veidrodžio
ir žiūrėsiu kaip tu kerpi ir kerpi
vis ataugančią ašarų sruogą
ir norėsiu nubusti norėsiu
lyg girdėčiau kertamą mudviejų sielą
kreivą šakotą
lyg girdėčiau kaip traškėdama griūva ji
girtam dangaus ir jūros kirtėjui
po kojų
