Ir citrinų arbata, padvelks pasikeitimas. Švelniai suraitys garbanas į spirales ir „padės į vietą“, nusodins tą blykštantį jausmą į dugną.
Apsimetėlių sirenų šauksmas mane įtraukė, sunku sustot vidury jūros. O tu miegi ir pasaulis tavo miega kartu su tavo kojom, toj baltoj patalynėj... Ir net papildomą kaldrą paklojęs nesuminkštinai dalios, kuri mūsų laukia. Dvi išeitys. Du keliai. Dvi mirtys. Normalūs žmonės miršta vieną kartą. Visi verkia. Ir mes verkėm. Kaip du nupešti viščiukai , rėkiančiom iš skausmo širdim, o gal labiau to jausmo padariniui?. To afekto kalte?..
Aš dar ir dabar jaučiu tavo stiprias rankas mane raminančias.
