pastaruoju metu galvoju, kad gal geriau man eilrerasciu neberasyti.... paskutinemis dienomis nieko nebeisejna... juk pavasaris!turetu ristis grazus zodziai, o man vistiek nieko neisejna... nebeturiu ikvepimo... rejkia tiesiog laukti vasaros, kai galesiu nakti atsisesti balkone ant palanges prie praviro lango, ziureti i zvajgzdes ir kurti.... mane tai ikvepia... ta nuostabi tyla...ji padeda man kurti....ir menulis...vienintelis, suprantantis manas mintis ir ikvepiantis...

Kai žodžiai siūbuos
Tarp medžių šakų,
Kai vėjas nurims
Ir alplink bus ramu :
Mėnulis užmigs
Dangaus pataluos
Ir miškas ramiai
Lopšinę niūniuos...

Kai žvaigždės kris
Į ežero gelmes,
Kai tyla dovanos
Ryškiausias spalvas -
Miegosit ir jūs,
Miegosiu ir aš :
Fėjos naktinės
Sapnus mums atneš...

Gyvenimas -
Pragaras ar dangus?
Pakišęs koją
Kai buvo man sunku,
Išplėšęs širdį
Iš jaunos krūtinės,
Atėmęs tai
Kas aš esu..
Sutrypęs žodį žmogus,
Pavertęs nieku
Visus jausmus..
Tai kas gi tas
Gyvenimas?
Ar pragaras?
Ar tai dangus?

Iš naujo teks
Išmokti to
Ką aš mokėjau,
Ką pamiršau,
iš naujo teks
Visus myleti,
Nors žinau,
Kad bus sunku,
Kad gyvenimas -
Spygliai ir akmenys
Sugriaunantys jausmus,
Bet aukotis - tenka
Nors viena kartą,
Jei nori trėti
Tikrus draugus
Ir svarbiausia buti -
Paprastas žmogus..

Žinau - žmogus
Doras ir kilnus,
Bet tokia buti negaliu,
Galbūt nenoriu,
Nežinau...
Pasimečiau savy
Tarp didelių svajonių..

Aš noriu gerti
Iš gyvenimo taurės,
Ragauti kąsnio
Žemiškos gelmės,
Paliesti tylą,
Laikyti saujoj
Kraują aušros,
Išskleist sparnus
Ir skrieti vėjyje,
Užčiuopti orą
Savais delnais.
Išeiti iš pasaulio
Dar nenoriu,
Nors tas laikas
Kažkada ateis...

O iki to - nuveikt
Dar daug ką
Aš turiu.
Išmokt mylėt save,
Gyvenimo vargus.
Galbūt tada,
Po daug daug metų
Manęs lauks
Išskėstom rankom Dangus,
Įdės į saują
Džiaugsmo ašarą
Ir galiausiai pasakys -
Dabar esi žmogus...