Labas. Koks Tavo nuostabus laukimas. Jis čia, prie durų, taip vaiskiai ir tyrai kartoja. Kažką taip tyliai, kad išgirst nepajėgiu, deja. Bet man užtenka tik to tyrumo, skaidraus kaip jūros lašas, ir mieganti vaikelio delniuke, laukimo. Koks jis nuostabus! Dieve, ar matai?! Aš noriu krykštauti iš džiaugsmo! Tavo laukimas, mielas, Tavo troškimas atvertų durų. Aš juos turiu širdy, aky, delne, lentynoj. Visi namai pilni laukimo. Ir iš tikrųjų jis toks laukinis! Neprijaukintas, todėl gražus. Todėl aš taip jį myliu. Ir laukiu... Tavojo laukimo.

Koks sutapimas. Koks keistas kvapas žėruojančio sniego, kai jis bijo. Bijo aštrios saulės. Arba karštų delnų, taro kurių įsispraudęs vaikučio delniukas. Sutapimas tame, kad net žiogai, miegantys kažkur medžių drevėse, dar "negimę" vabaliukai bijo sniego. Sniegas bijo karščio. Sutapimas ne tirpime - baimės, sniego, krintančio lietaus tirpimo delne - sutapimas gimime. Kai gimsta baimė. Juk visi žinome, kad ji pasibaigs, bet vis tiek bijome. Skirtumas tik tas, kad ne jos bijome, o baimė tėra pasekmė to, kas mes matome, ką nujaučiame, ką girdime, kas "atrodo" arba "yra".

Aš nežinau, kaip to išvengti, ir nežinau, ar išvengimas mus išgelbėtų nuo to, ko mes bijome.