Turime 4 metų laikus, bet iš tiesų tėra 2. Vasara jau tapo istorija, o tikra žiema tapo šlapiu, niūriu laikotarpiu. Žodžiu, mėgaujamės amžinu pavasariu ir nesibaigiančiu rudeniu.
Tą vadinamąjį periodą "nuo vasaros iki vasaros" sudaro 9 mėnesiai (pagal kalendorių - 3 metų laikai), kuriuos vienija vasaros laukimas. Šiuo įdomiu laikotarpiu galima pastebėti įvairių fenomenų, būdingų tik Lietuvai
Štai jei apsidairytumėte gatvėje ar įsėstumėte į viešąjį transportą, pamatytumėt, jog vyrauja 3 pagrindinės spalvos: PILKA, JUODA IR PEROKSIDINĖ BALTA. Visos jos darniai maišosi tarpusavyje, sudarydamos naujus juodai-pilkus atspalvius. Išskyrus peroksidinę baltą, nes ji pati savaime yra dešimties spalvų "miksas" ir būdinga tik lietuviškam identitetui.
Kitą dieną pratęsiu. Pavadinimas bus: "Lietuvos merginos". Specialiai Amerikos lietuvių paskelbtam konkursui "Knyga apie Lietuvą. Iki birželio tikiuosi sudaryti 200 psl rinktinę (tiek jie reikalauja), ir išsiųsti į JAV. Jei prisijungtumėt, rašykite. Labai laukiu. aidakentraite@rocketmail.com
Sukurta: 2009-02-08 18:02:20
Klausau lietuviškos dainos. Ir ji taip iš lėto, žavingai ir žaismingai virpina paširdžius, kad imu ir ją parašau į savo sąsiuvinį. Nes tai daina iš mano vaikystės, iš praeities, kur kelio atgal jau nebėra. Jį jau užbarstė 22 rudenys, ir nuplovė 21 pavasaris. Kuris apžėlė medžiais, kuriuo jau nieks nevaikšto. Tik aš mintimis grįžtu ir grįžtu...
Buvau laisva kaip lauko vėjas,
Kada tavęs nepažinau,
Tu širdyje man ilgesį sukėlei,
Ir mano laisvę paviliojai sau.
Tavęs aš niekada nepamiršiu,
Nes tik kartą mylėti galiu,
Aš visada visada prisiminsiu,
Nes svajonė esi tiktai tu.
Aš ateisiu kada tu miegosi,
Bet iš miego nekelsiu tavęs,
Tyliai švelniai tave pabučiuosiu,
Ir išnyksiu tarytum sapne.
Kada žvelgiu tau į akis,
Praeina skausmas kaip naktis,
Kai švelniai lūpom priglundu,
Naujų jėgų gyvent randu.
Taip, aš gyvenu tik dėl Tavęs. Tik Tu mano jėgos. Tik Tavo silpnumas - mano stiprybė, ir tik Tavyje mano gyvybės esmė. Tik su Tavim aš gimus, ir tik be Tavęs manęs nėra.
Sukurta: 2009-01-30 22:30:16
Laukti liko taip nedaug. Kad greičiau praeitų laikas, nemiegosiu kelias naktis. Kaip sulaukti to momento? Tik meldžiu, kad iš manęs nebūtų atimta davėjos laimė ir pačiai nebūtų duota. Nesu silpnoji lytis.
Atsikąsiu godų kąsnį išsvajoto obuolio. Kurio laukiau dvejus metus ir kurį sapnuodavau naktimis. Kuris apsireiškė netikėtai, dingo ir vėl užgimė mano kely. Tik dabar Tavęs jau nepaleisiu. Tu turėsi Viską. Apipilsiu nežemiškais turtais, moteriška globa ir fatališka aistra, tik pasiduok. Šiandien supratau, kad laukti liko apytiksliai pusantros paros, ir ramiame užutėkyje išsiverš neregėtas naftos gręžinys. Mes jos semsim, kiek jėgos leis. Tau bus sunkiau, vis tiek nesi toks laisvas, kaip aš. Bet padėsiu atsiversti. Ir mums atsivers Edeno vartai - tik lėk man pavymui, o aš, kai mane pagausi, ištarsiu "Taip".
Pirmiausia - atiduosiu skolą. Jei pamirščiau - primink. Nes nebenoriu jos ilgiau nešiotis.
Ir vėl verkiu. Ir vėl tūkstantąjį kartą Pirmininkas bučiuoja geišą Čio, jam nurieda ašara. Pasirodo, nuo pat pirmo susitikimo jie vienas kitą mylėjo. Tai žinau, bet kas kartą sužinau it pirmąkart. Ir aš taip noriu mylėt. Taip pasakyti: "-Nejau nesupranti, kad kiekvienas žingsnis, kurį žengiau, buvo tam, kad priartėčiau prie Tavęs?"
Arba kaip Koni pasakė Parkinui: "-Mylėk mane. Tu turi mane mylėti" ("L.Č.M" David Herbert Lawrence)
Inkščia mano sielelė, kaip vienam kubiniam centimetre uždarytas paukštis, ir prašo to, ko duoti nieks negali.
Šiandien ta diena, kai pagaliau gausiu tai, ko nusipelniau - atsikąsiu, pasimėgausiu, duosiu, imsiu, neleisiu sustot. Jei kas galit, dar turit šansą sustabdyti. Bet raktas jau žvanga kišenėj, o ir dantukai nsmailinti dailiai žybsi.
Bet štai pasirodo Jis. O gal - Ji. Ir sujuda Žemė po kojom. Prasiveria mano grindinys ir regiu visas savo klaidas, klykiančias kunkuliuojančiam Pragaro katile. Keikiau, neatleidau, piktžodžiavau, tariau vardą be reikalo, su reikalu nusižengiau tam ir anam Dievo įstatymui.
Bet tai juk tikrai Jis! Jei tai ne Tu, tuomet tylėk per amžius ir neleisk man pabusti iš pasakos. Noriu Tavo žodžius ir žvilgsnį pasilaikyti ilgam. Tavo tylią užuominą ir Tavo magiją. Tą galimybę, jog mums kažkada gal ir būtų išėję, jei ne...
Taip ir nesupratau, kodėl nepavyko... Gal tam,kad visus šiuos metų metus galėčiau kilti po laiptelį aukštyn, galvojant, jog Tu lauki ten? Bet Tu turbūt nė neatsimeni manęs. "Ir inkščia, matai, mano sieliūkštė, negaudama, ko nori... Ir siekia visokiais būdais vyriškos galios potencialo"
O iš tikrųjų man reikia labai nedaug. Minimaliai. Visai mažai...Bet net ir tai atrodo per daug.
Dėl to ir veržiuosi į Edeną. Ten manęs jau laukia.
Man to labai reikėjo. Ir dabar galiu lengviau atsidusti.
Ne taip reikėjo, kaip lėlytei naujų kailinių, ar barbei naujo šinjono. Ne kaip vyrui - gražios moters, ne kaip sielai išganymo. Ir net ne taip, kaip Afrikos vaikui maisto. Man to reikėjo, kaip Žemei - suktis, kaip lietui - lyti, kaip paukščiui - skristi.
Dar daugiau - kaip žmogui klysti, kaip Dievui atleisti ir kaip Velniui gundyti.
