"Jakie są perspektywy? Co przyniesie przyszlosc? Nie wiem. Nie mam przecsuc. Kiedy pająk rzuca się w dol z jakiegos punktu zgodnie ze swoją naturą, widzi zawsze przed sobą tylko pustą przestren, gdzie nie moze znalezc oparcia dla nog niezaleznie od tego, jak szeroko je rozstawi. Tak samo jest ze mną. Przede mną jest zawsze pusta przestren. To, co pcha mnie naprzod, to czynnik lezący poza mną.Zycie jest postawione na glowie i straszne."

Soren Kierkegaard

Reda dirba jau antra savaitė. Apsiprato su kolektyvu. Tai nesunku, kai esi smalsi mergaitė. O pas mus visos kalbios. Štai ir šiandien. Skubieji darbai padaryti, kol kas niekas nenervina ir nelipa ant galvos. Tik Roma, įbedusi nosį į sąskaitas, tyli. Nenuotaikoje. Beveik kaip visada. Toks jau žmogus.
Visos kitos dalinasi namų naujienomis: kas apie vaikus, kas apie vyrus, kas apie papūgas. Rima, praeidama pro mano stalą, klausia:
- Kaip Jūsų Zitka gyvena?
Mūsų Zitka pasiutusi. Šios savaitės pradžioje išvertė visą eilę knygų iš lentynos. Guodžiausi anadien. Na, o kadangi tai ne pirma Zitkos išdaiga, tai moterims ir smalsu - gal vėl ką iškrėtė.
- Gerai. Kai ryte išeidinėjau, tai miegojo Karolio kambaryje padėjusi galvą ant plintuso.
Reda susidomėjusi atsisuko.
- O ką, Jūsų Karolis lovos neturi?
Nustebusi žiūriu, nesuprasdama, kodėl kilo toks klausimas.
- Turi.
- O tai kodėl Jūsų marti miega ant grindų ir dar galvą padėjusi ant plintuso?
Juoko banga nunešė lubas. Man užgniaužė kvapą, juokas ištryško ašaromis.
Pasimetusi Reda paraudonavo iki plaukų šaknų galiukų ir bejėgiškai vedžiojo žvilgsnį po kambarį. Kažkuri iš moterų čiut nuo kėdės nenuvirto iš juoko.
Šiaip taip atgavau kvapą.
- Zitka - tai mūsų vėžliukas!

Ar amžius suteikia kažkokias privilegijas?
Na, gal nebent, kai esi vaikas arba jau suvaikėjęs. Kai vienas dar nesupranta, ką sako ir daro, o kitas jau nebesupranta, ką sako ir daro...

Vyro įsakmi ranka
Prikėlė Herą.
Apsnūdus, bet ištikima,
Virtuvėn nutipeno.
Darban išleidus vyrą
Bučiniu saldžiu
Hera užleido vietą Persefonei.

Ir blaškos po namus jinai dabar:
„Kurią dabar prikelti deivę?
Kuri padėti gali man?
Gal Atėnė? O gal geriau jau Artemidė?
Oi ne! Tur būt Atėnę.“
Ir šimtą kartų ratas klausimų aplink...
„Kas bus tas bus: pažadinsiu Atėnę.
Tegul jinai keliauja reikalų tvarkyt.
O aš nueisiu ... Viešpatie, o kur?“

Pabudinta Atėnė užsiuto nejuokais.
Gorgonės ji žvilgsniu,
Be gailesčio nužudė Persefonę.
Vonia, dokumentai, rankinė.
Apsirengt – patogiai ir solidžiai.
Organizacija, strategija, pirmyn!
Na, štai! Ir viskas sutvarkyta.

Demetrai kelią ji užleidžia išdidžiai.
Pirmyn, greičiau,
Koks poilsis čia gali būt?
Namie jau šaldytuvas vos ne tuščias.
Ir sklinda po virtuvę ambrozijos kvapai!...

Dabar jau galim duoti
Ir Hestijai vietelę.
Tegul jinai pamedituoja –
Juk bus geriau visam pasauliui.

Bėda – šiandien negrįžo Artemidė!

Matyt, pasimetė ŽaliosŽolės erdvėj...

Namo sugrįžta vyras
Ir trason įsiveržia Hera.
„Jis užsidarė vienas kambary!
Kompiuteris įjungtas!
Vadinas, jau yra kita...
Palauk, Blondine, tu, gražuole.
Parodysiu aš tau
Kokiom pabaisom žydi sodai pragare.“

Iš snaudulio pabudusi,
Šalia prisėda pražilus Demetra:
„Ak, vaikeli. Geriau jau tu
Ištrauk iš spintos kaukę Afroditės.
Ir pasislėpk po ja.
Nejau tu nori naktį šalti?
Prarast būties saldumą susiliejus?“

Ir lovon plaukia jau
Banguojanti puta iš vandenynų...

Karas. Keista, kad šitoje erdvėje taip žiauriai kariaujama. O aš maniau suradusi ramybės, kūrybinės saviraiškos, tolerancijos oazę! Nusivylimas? Ne, gyvenimo realybė. Truputį (eilinį kartą) stebinanti, truputį liūdinanti. Žmonės, ko Jums maža? Išsiliekite kūryboje. Kam kariauti?

Džiaugiuosi atradusi šią erdvę. Tiek įdomių žmonių, tiek įdomių minčių! Ir taip originaliai išreikštų. Tai ką rašau aš - žaidimas. Tiesiog patiko paskutiniu metu žaisti žodžiais ir kasdieninį gyvenimą paversti truputį parimuotomis eilutėmis.

Gyvenimo etapai:
1)vestuvių metas;
2)krikštynų metas;
3)laidotuvių metas.
Kai ateina trečiasis etapas, pradedi eiti į laidotuves, kaip į privalomą renginį. Tačiau kai kurios laidotuvės sukrečia.