Sveiki, sveiki, visi mieli kūrėjai ir prijaučiantys. Viešpatie, kaip pasiilgau galėjimo rašyti. Paskutinius ketverius metus vis grimzdau į tamsą, bet nupuolus iki dugno, belieka viena - kilti aukštyn. Tad gelbėjimo operacijai pavykus, esu gyva sveika ir pasiruošus bet kokiam geram darbui. Valio sau. Garbė ir šlovė Tau, Gelbėtojau.

Laukiu grįžtančių. Vis dairausi pro langus, ieškau akimis žiburėlių, deja nieko, tik tamsa. Šįvakar susėsim prie vakarienės po ilgo laiko. Bijau nutolti nuo vaikų, juk be jų nieko daugiau neturiu. Tik Romas ir jie. Pasiilgau visų ir labai juos myliu, bet ar sakiau jiems tai?..

Ką gi, vos du metai tepraėjo, o aš jau ir prisijungiau. Nesiseka susidraugauti su tehcnika. Tikiuosi slaptažodžio nebeužmiršiu.

Štai pagaliau sutaisė mano kompą. Taip laukiau, o dabar lyg ir nebeturiu ką pasakyt...Už lango tokia vėtra... neša šlapią sniegą, lūžtančias gluosnio šakeles, kadagys siūbuoja, lyg dejuotų. Oras, kai šuns į lauką neveja, o aš ir neveju... Miega mano gražuolės po stalu, net kojų neturiu kur ištiesti. Tuoj reikės važiuoti į repeticiją, vaikai laukia, o aš mieliau nusnausčiau posmelį... Namie taip ramu, o už lango brr... tas baisus žodis REIKIA...

Dar tamsu lauke, o aš jau minkau klaviatūrą. Ar jau sergu priklausomybe rašymui? Pačios maloniausios rytinės valandos, kol dar visi miega, tik šunys trinasi, jie visad keliasi su manim, palaiko man draugiją. Ko gero ne visai nesavanaudiškai, žino, kad koks kąsnelis nukris. Nors pati pusryčiauju vėlai, bet negaliu atsispirti tiems jų spindintiems žvilgsniams. "Kuo labiau pažįstu žmones, tuo labiau myliu šunis" - kažkas pasakė, bet aš ne visai su tuo sutikčiau. Jie mieli, prieraišūs ir ištikimi, bet žmonės man įdomesni. Gal ir galėčiau ilgai būti vienatvėje, bet kažkada norėtųsi išlysti iš slėptuvės ir ką nors nuveikti su kitais. Internetas duoda bendravimo iliuziją be trinties - atsibodo - išjungei - sudie..

Nors visą dieną kaišiojau malkas, o krosnis degino rankas, vis vien kambary šalta. Gal teisi draugė, kad reikia įsigyti šildytuvą, bet elektra.. et, ne apie tai...Kodėl tos mintys tokios keistos - svarbiausios vis taikosi pasislėpti, o menkniekiai įkyriai lenda? Juk šiandien turiu apmastyti labai svarbų klausimą - susitikimą su savo baime. Baime būti blogai įvertintai, sukritikuotai, paniekintai...Gerai, kad ją bent atpažinau. Tai pirmas žingsnis. Kai kas mano, kad jis svarbiausias, hm, nežinau. Nesu įsitikinusi, kad jau galiu stoti su savo baime į akistatą, bet gal galiu?.. Teks palaukti, kol kokie "blogiečiai" sukirs vieną iš mano eilėraščių, tada ir bus matyti - galiu ar ne. Galėčiau plunksnos broliams pateikti kokį itin asmenišką ir svarbų man. Bet gaila eilėraščio, kaip vaiko. Nuskriaus, pravirkdys... Bet bandysiu, juk man to labai labiausiai reikia...

Grėsmingai ūžia vėjas, į langus daužo šakos, net šunys dairosi nerimastingai ir nedrąsiai amsi. O krosnis visiškai atvėso, virtuvėje net kojos šala, vis pūsčioju rankas, nes jau ir klavišus sunku sugrabalioti... Kieme vis dar tamsu, bet regis teks išlyst į lauką. Glėbelis, kitas malkų - ugnies linksma dainelė - kaip mat sušldys sielą ir kūną. Rankos šala...Ne, dar nelysiu, pirma kavos puodelis...