Magnificat - " Mano siela garbina Viešpatį, mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Išganytoju.

Užklumpantis, suklumpantis ir bepakylantis,
prišaukt nebijantis mirties,
užkeikimu apmėtytas, lietaus varvekliu kabantis -
kas tu - duotas ar išmelstas,
padovanotas, pamestas, numestas,
nuleistas iš dangaus ar iškovotas....

Kalbėjimas apie Dievą - modernioji liturgija sekuliarizmo šviesoje.
Sekuliarizmas – tai pasaulėžiūra, pripažįstanti tik žemiškąjį pasaulį, kuris esąs visiškai nepriklausomas ir sau pakankamas. Vieninteliu naudingu uždaviniu laikomas šio pasaulio tobulinimas. Vien tik tam skirtos žmogaus pastangos ir atsidėjimas. Dievo čia nereikia, Jis neaktualus. Atitinkamai ir religija yra nereikalinga, greičiau ji – kliūtis žmogaus pasaulietiškiems tikslams. Sekuliarizmas ieško ne Dievo karalystės, bet žmonijos karalystės. Jis skelbia ne „amžinąją šlovę“, bet šių laikų garbę.

Nuodėmės, kuriomis tiesiogiai ir labiausiai nusižengiama krikščioniškajam tikėjimui, yra: netikėjimas, erezija, schizma ir apostazė. Netikėjimas yra tada, kai nekrikštytas žmogus dėl savo kaltės nesistengia pažinti tikrojo tikėjimo ar sąmoningai jam priešinasi. Erezija – kai krikščionis atkakliai (sąmoningai ir valingai) laikosi klaidos, prieštaraujančios Dievo apreikštajai tiesai. Schizma – tai atkaklus atsisakymas paklusti popiežiaus primatui, neatmetant Bažnyčios mokymo. Apostazė – kai žmogus, Krikštu gavęs tikrą tikėjimą, visiškai jo išsižada.
Proto puikybė, tuščias pasitenkinimas savimi, priešginus egoizmas, atsisakymas pripažinti atnaujinamo tikėjimo pagrindų reikalavimus gali nuvesti į nuodėmingą tikėjimo tiesų ignoravimą ir niekinimą. „Puikybė veikia visus eretikus, kurie mano, kad jų klaidos eina tiesiai iš Dievo, tiesiai iš Kristaus, ir kad jie gali užsikimšti ausis Bažnyčios balsui“ (B. Häring).

Ne aš plaku, tai verba
Su verbų sekmadieniu visi mielieji , kūrybos apsėstieji

Maža besisukanti planeta apie savo (ar tik savo?) ašį.... heliocentrizmas būdingas ir žmogaus visatos sandarai.
Suktis apie savo ašį - tai suktis vienadieniuose rūpesčiuose. Žmogus negali visą laiką suktis tik apie save.Reikalingas aukštesnė substancija.Autoritetas.Gerumo , kilnumo, meilės šaltinis. Kaip Žemė sukasi apie savo ašį ir apie Saulę, taip ir mes savo apsisukimais sukimės apie Didžiąją Ašį ... Šviesą.....nes išeidami iš šios trajektorijos visatos orbitoje , išeiname į nevaldomą (ne)būtį.
( gavėnios rekolekcijų pamąstymai)

Persijungiu į budėjimo režimą.
Prabudimas.

Kultūrinė bendruomenė tampa individualios minties fonu ir kontekstu.
Mintis atsiranda iš kultūrinės aplinkos.Žmonių, užaugusių tarp žvėrių
- "vilkų vaikas" atvejai rodo, jog žmogaus smegenys, izoliuotos nuo kultūros,
savaime nesukuria verbalinių /žodinių/ minčių.

Kultūros barai

Kiekviena kalba yra žmonijos dvasios bandymų laukas.
Ką , kaip ir kiek galima pasakyti apie tikrovę, kuri yra, ir apie tikrovę,
kuri tėra minties, jausmo, intuicijos, sapno, vaizduotės duotybė arba
galimybė. Kiekviena kalba ir pati yra išbandoma.
Vertimai – kaip įmanoma perteikti kitakalbį tekstą, kaip surinkti ir išreikšti kitą
patirtį, ypač tą, nutolusią per tūkstantmečius, susiformavusią kituose kraštuose,
kraštovaizdžiuose, bet gyvą ir aktualią .
J. Bretkūno /Šv. Rašto vertimai/

Kad žmogus galėtų mąstyti, jį turi užvaldyti Absoliuto idėja.
Žmogaus smegenys be Absoliuto – tai uždara sistema.
Jo smegenyse užkoduota Absoliuto idėja – tai kita, atvira
žmogui sistema – Dievo pažinimo sistema,kai Jo sukūrtas
pasaulis realiai, neiškreiptai atsiveria mums po truputį
stulbinančiais slėpiniais.

kur pasideda šviesa, kai užpučiama žvakė?

į nakties kapą nueina diena.....