Nužudyk, mane šįvakar,
Nužudyk,po mėlynu dangum.
Padaryk, kad neskaudėtų, kad mirtis ateitų greit.
Tyliai ir nebyliai durk į širdį neapykantos durklu, kad man tektų kaip ir tu nebyliai
išskristi be skausmų ir naivia mirties mintim.

Pro tankias pušų šakas skverbiasi saulės spinduliai.
Tačiau baltas sniegas šaltyje netirpsta...
Žvilga sidabru atsispindintys šalti plieniniai bėgiai, kalvos pasislepia vėl už kalvų.
Jau rašiau aš apie šį grožį už lango, jau žvelgiau į tūkstančius tokių saulėlydžių, tačiau visą laiką vienas...
Troškau valiūkiškai įsikibt kažkam į ranką ir brist kartu palydėti saulės.
Tačiau tik žvilga bėgiai, dingo saulės spinduliai, pralėkė didžiosios, baltosios pusnys ir likau tik aš, vienišas...
liūdnai su viltimi žvelgdamas pro langą...

Šį vakarą, važiuojant į juokingo kankinimo įstaigą, universitetą, prisiminiau...Prisiminiau šių metų rudenį.
Staiga autobuse man nušvito viskas auksine, rausva, geltona bei žalia spalvom prisiminimai!
Pliurzės ties autobuso ratais be perstojo eižėti skleisdamos nemalonų garsą, o aš sėdėjau ir galvojau apie fantastišką rudenį.Apie lapus apšviestus valiūkiškais ir paskutiniais saulės spinduliais.. juk jie paskutiniai šiais metais.
Prisiminiau tą jausmą, kai gėriau grožį į save, kai bridau linksmai spardydamas lapus.O lapai vis krito ir krito, lėtai ir tingiai, trokšdami pabučiuoti žemę, prisiglausti kuo arčiau.Juk jie apsaugos motiną nuo šalčio, kad tik jėgų užtektų žiemai.Tai buvo pats fantastiškiausias ruduo Kaune, mieste, kuriame niekad nesitikėjau išvysti ką nors tokio nuostabaus! Auksinio, fantastiško rudens...

Kraujo jūra skalaujanti krantus.
Skausmo upės sutekančios į ją ir ryškinančios raudonį.
Mažytė viltis ašarų saloj...
Saloj iš druskos ir juodų medžių.
Pirma mintis : ištrūkti iš tenais,
perplaukti plačiausius raudono skausmo vandenis.
Suprasti, kad tik meilė išlaisvins iš kančių ir tykančių pavojų.
Saulėlydis ašarų saloj, saulėlydis bekraštei kraujo jūrai, skalaujančiai
salos krantus.

Nevilties kupinas brendu per nakties šešėlius,
bet jie manęs nebaido.
Neviltis lyg motina, kas kart priglaudžia prie širdies, pamyli...
Taip tik jai atrodo, o aš pabėgti negaliu.
Ilgėja šešėliai, tamsėja ore, o aš blaškausi vienas.
Motina, neglauski prie širdies!
Neleisk kentėti...
Tamsūs tie keliai, o aš ieškau laimės, ne - mirties!
Už stiklo šiluma ir artimi žmonės, bet jie manęs nemato

Susitikau tave as nakti.Eiline nakti Londone.Buvai grazi ir ejom uz ranku susikibe pasivaikscioti.
Prisimenu ta tavo saldu juoka, kuri sugerdavo praeiviai, akis, tuos sielos veidrodzius ir silta delna prie saltos krutines.
Sustingo asara tavam veide ir liko man prisiminimas tavu akiu ir tavo juoko
O tau tik mirties jausmo patyrimas.
Big Beno duziai ir meiles isblesimas.

Pasimelsiu uz moteri raupsuotom rankom.
Pasimelsiu sia nakti, kad jai geriau butu.

nusizudysiu, nusizudysiu is pavydo.
Verksiu, ir paskesiu asarose.
Nebepakilsiu, kad nereiktu visko jaust is naujo.
Nekankink manes, gyvenime.
Atleisk man uz savizudybe, atleisk man Dieve.
Zinau, kad drastiska, bet tik taip imanoma
iskest manaji gyvenima.