Rudens voratinklio lašeliais
Manieji metai suverti,
Ir dienos, lyg vijoklių lajos
Sutilpę voro nėriny,
 
Pravėrus spinduliui lapiją,
Sužvilga ašarom gailiai,
Kol mano metų karaliją
Užlieja dieviški jausmai.
 
Karoliai žėri, spindi, tviska
Auksinio rudenio spalvom.
Žvelgiu į taisyklingą diską,
Ažūru išpintom gijom...
 
Bandau skaičiuoti, o jie virpa,
Bandau atrinkti kas... kada,
O voras ir toliau sau dirba –
Jam mano metai lyg daina,
 
Ne iki galo išdainuota,
Ne iki galo suprasta.
Rudens voratinklio lašeliais
Į vieną tinklą surinkta.
 
Ankstyvą rytą saulei kylant,
Visi mažieji atspindžiai
Gyvi, ir tiktai dienai dylant
Kažkur pradingsta laikinai.
 
Rudens voratinklio lašeliai
Tai – aš, tai – tu. Tai – mes visi,
Savo gyvenimo karaliai
Arba tarnai – maži maži.