Laikau suspaudus Žodį delne. Jaučiu jo neramų spurdesį, bet nedrįstu išleisti. O jei pasiklys? Arba kažką išgąsdins savo netikėtumu? Kol galvoje dėliojasi visi UŽ ir PRIEŠ, jis užmiega. Atidengiu delną ir leidžiu saulytei apšviesti visus jo miegančius švelnius bruožus ir aštrius kampus, bauginančią nežinomybės kilpą ir vilties užuominą. Sušilęs paukštelis pamažu pakelia galvą ir purpteli oran. Ak, nuostabi Tavo laisvė!
Sukurta: 2007-06-17 15:38:14
tolstantis tolstantis
laivas į saulę
saulė į gilumą
jūros užmigusios....
Sukurta: 2007-05-28 00:54:49
jaukus gegužės vakaras.. alyvų kvapas pro langą.. tu ir aš - besišypsantys vienužėje nemigoje, besiglaudžiančioje prie mėnulio, nedrąsiai žvelgiančio pro debesų patalus...
Sukurta: 2007-05-24 18:56:30
Tos tuštumos valandos.. Kai nesi.. Kai esi tik taškas, žodis, žemės grumstas...
Kai nežinai, kur save dėti, nepaisant to, kad pavasarinis vėjas dūksta visuose languose.
Kad kas sugriebtų į saują,
įsidėtų į burną ir ištartų,
uždėtų sakinio gale!
Kodėl Tu, Viešpatie, nori, kad būtų kitaip?
Sukurta: 2007-05-19 02:07:12
Ats. į klausimą, kokia yra jūra, - Begalinė, aksominiu paviršiumi, balzgano melsvumo, neaprėpiamo horizonto, kuriame lyg svajones tolsta laivai.. Smelis čeža pasaką apie tūkstantį pažadėtų dienų ir naktų.. Saulė ryški, ugninė, iki skausmo gelianti mano tolin nugrimzdusias akis..
Sukurta: 2007-05-15 18:09:12
pagalvojau: skristi virš laiko, kasdienybės, pasaulio.. gal tai būtų laisvė? nuo privalomų ritualų, normų, pareigų, prisirišimų... tačiau kada gi bus suteikti ne-buvimo pasauly sparnai, ir kada atsivers būties dangus? ir ar išvis atsivers...
