Seną tėvą – mėnulį paleidžiu ganytis,
Kai slepia it vagį naktigoniai debesys.
Toks tėvas mėnulis – atplauks neprašytas,
Pamilš žvaigždeles ir taip jau užgęsusias.
Savo motiną – saulę tausoju rytojui,
Bet kartais parduodu už pusdrėgnį lašą.
Kai mirštu kaitroj su kaimo artojais,
Lipdausi iš molio nedalomą naštą.
Užaugau užguitas už motiną, tėvą,
Su rykštės saldumais nesavas it paukštis.
Pasaulio perlą į aukštį pakėlęs
Tėvams vėl atleidau. Neverksiu, nešauksiu.
