Sakykim, kad įdedu čia savo sonetų vainiką „Kryžiaus kelias".
Bet juk NEįsivaizduoju to čia, „žalioje žolėje"!..
Ne visada reiškia NE.

„Natūralus nacionalizmas reikalui esant gelbsti visada. Juk yra tam tikra žmogaus orumo pažeidžiamumo riba: negali būti, kad tu galėtum gyventi santarvėje pats su savimi, jei tu savo paties akyse pasirodysi visiškas šliurė. Šitokios situacijos nori nenori ugdo poreikį rasti panašių į tave, telktis ir kažką daryti. Tai yra kelias.
Kodėl dabar blokuoja visas tas partijas, kurios nenori įsitraukti į bendrą darnų liberalų, konservatorių ir socialdemokratų chorą? Todėl, kad nereikia naujų idėjų, nereikia kokių nors svarstymų, kaip geriau administruoti esamą tvarką. Šita totalizacija per įvairių valdančiųjų politinių grupuočių integravimąsi ir konsolidavimąsi į elito sistemą ir veiklą žlugdys visus kitus. Ir kolektyviai, ir individualiai – veršis į kolektyvus, butus, asmenybes ir panašiai. Bet tai irgi gyvenimas. Taip, liberalinės autokratijos sąlygomis". – Iš Nepriklausomybės atkūrimo signataro Romualdo OZOLO atsakymų į „Kas Lietuva šiandien sau ir pasauliui?" ( LIETUVOS AIDAS, 2007-04-21, Nr.90(10181), p.2-3).
„Romanai kol kas yra bėgimo nuo savęs, nesvarbu į kokias erdves, kontempliacijos [...]. Poezija. Poeziją, manau, turime aukšto lygio".
„Deja, kol kas egoizmas tautoje toks, kad kito žmogaus nematoma".

STILIAUS KLAIDŲ PAVYZDYS.
Silpnoji lytis
stipresnė už stipriąją
dėl stipriosios lyties
stiprios silpnybės
silpnajai.

Vienu prisėdimu perskaičiau (toks jau gyvenimo tempas!) danų kritinio realizmo atstovo Jenso Peterio Jakobseno (1847-1885) psichologinį romaną „Nilsas Liunė" (parašytas 1880; V.:Vaga, 1969. – 211 p.). Pasižymėjau kelias mintis apie poetą kaip kūrėją. Žinoma, tai – ne liepsningi R.W.Emersono „Poeto" puslapiai, bet tiesa irgi nebūna vienalytė ar vienabriaunė...