Taip gera kai lyja... Trokštu išeiti į gatves ir klajoti šlapiu grindiniu, uosdama vėsią gaivą. Jaučiuosi labai labai pavargusi, išsekusi. Nebturiu jėgų nei bendrauti, nei šypsotis. Daug šią vasarą sukrėtimų, daug vargo. Tikiuosi kad jau baigėsi. Jaučiu kaip šokinėja mintys. Noriu namo. Toliau dėlioti knygas pagal temas. Išrinkt gėlėms gražius padėkliukus. Išbandyti kinietišką tušą ir papirusą. Taupyt pinigus šviesioms medinėms grindims. Nueiti į kiną. Sutvarkyti namus. Noriu, kad ryt būtų šeštadienis o ne šiandien. Pavargau dirbti...Ech kaip maloniai lyja. Skaičiuoju valandas iki darbo pabaigos. Tikiuos šiandien nebūsių bejėgė ir ką nors nuveiksiu. Ir taip kas dien...

Žinau kad plaukia juodi eiliai. Žinau kad niekados nenorėsiu jų skaityti. Viena silpnumo akimirka, ir tu išbraukei mane iš savo gyvenimo. ar nenorėjai žinoti, kokia svarbi man esi, kokia reikalinga, sava? Ar tos kelios valandos buvo juodesnės už juodą? Kas iš to, kad skraidinam klausimus į bekraštę erdvę? Mumyse tu įrašei baisų ženklą. Nesitikėjau to. Iš tavęs.

Pasiilgau rašyti..jausti..Kaip gera kad jūs esate.

Svaigstu svaigtu svaigstu...seniai pamirštas jausmas....

Šiandien pirma dienelė kai čia užsiregistravau. Ir iškart mane priglobė mielu atsliepimu, padrąsinusiu, paskatinusiu, pradžiuginusiu:) Kaip ir rašiau save-esu iš gamtos, rašau iš gamtos, kuriu iš gamtos. Su tokia skatinančia pradžia pradėsiu lieti čia savo meditacijas...