Kiek daug gali pakelt moters širdis. Atleidi kaip vaikui, leidi klyst ir grįžt, atlaidi, suprantanti mylinti, bet užtenka vienos tavo klaidos...
Sukurta: 2007-09-30 18:31:36
Noriu verkti dėl pasaulio tuštybės. Bandau išmokti nesmerkti jokių kitų žmonių poelgių.Stengiuosi neteisti.Aš juk irgi neesu šventoji. Bet skaudu, kai tave pavadina kvaila dėl to, kad tu nerėki, neklyki, o tiesiog supranti ir nepyksti. Deja, praradau savybę pykti.Mane galima įskaudinti. Aš verkiu, bet nepykstu ant įskaudinusio. Deja...
Sukurta: 2007-04-08 15:35:43
Kiekvieną dieną žaidžiu va bank.Viskas arba nieko.Dabar arba niekada.Atrodo pasirinkau "niekada". Man kūryba yra galimybė pasaulį atspindėti per savą suvokimo prizmę.Neaišku kodėl, bet manoji tamsiai tamsiai mėlyna...
Sukurta: 2007-03-13 20:25:50
Atsimerkiu...Griūna ir griūna mano mažyčiai sąmonės kambarėliai.Vienas po kito griūna. Ne be tavo pagalbos...Dviejų rankų per mažai sustabdyti griūčiai.Byra.Vis byra...Mano sąmonės kambarėliai...
Sukurta: 2007-03-01 20:34:35
Kas yra tikra? Ar skausmas įsipjovus į ranką stipresnis už lūžtančios sielos skausmą? Ar galimybė atleisti nėra silpnesnė už keršto piktdžiugą? Ar sielos ramybė tikra? Ar ji neišgalvota kaip senis šaltis?Ar ji neištirpsta pavasarį? Šiandien kovo pirma... Ar aš dar netirpstu?
Sukurta: 2007-02-27 20:36:10
Jis sakė, kad mano akys senos... Nesipriešinau.Leidau žodžiams lyg upės vandeniui plūsti mano siela. Mano akys dreba.Prakeikta upė. Aš per silpna pasipriešinti. Bet kovoti galiu... Ir kovoju...
