http://www.youtube.com/watch?v=JWK5mfRGkiE&feature=related super jega

http://www.youtube.com/watch?v=RT3pW7dvPTo&feature=related gerai pavaro

http://www.youtube.com/watch?v=6jSw43T7wro&feature=related nusirengimas

http://www.youtube.com/watch?v=5z_0Z_RrYmU&feature=related sokejas

http://www.youtube.com/watch?v=TBy1KRNIkSc&feature=related kionigsberg

http://www.youtube.com/watch?v=EodeH30eXQA&feature=related keisti ginklai

http://www.youtube.com/watch?v=KEJmXsHFvL4&feature=related peiliu gal

http://www.youtube.com/watch?v=BvN7F6LjoBE&feature=related

Suokalbis prieš Edisono lemputę

------------------------------ ------------------------------ --------------------

By Gintaras - Posted on 03 Balandžio 2012

Ką darote, kai Jums sugenda mobilusis telefonas, o garantija jau pasibaigusi? Yra miestuose daug taisyklų, bet kiekvieną kartą sprendžiate dilemą: ar sumokėti 50 litų už remontą, ar eiti į saloną ir už 1 litą įsigyti naują. Dažnai meistras pasako: „detalių nėra“, „jos brangios“, kai kurie modeliai iš viso neremontuojami. Bet skirtumas tas, jog sumokėjęs už remontą išliksite laisvas, o pirkdamas naują telefoną už 1 litą tampate mažiausiai trijų institucijų auka. Pirmoji institucija – tai gamintojas, kuris sąmoningai į rinką išleidžia prietaisą su į greito susidėvėjimo programa. Antra institucija – kreditavimo įstaiga, kuri džiaugiasi įvėlusi jus į naują lizingo sutartį ir tračia – valstybė, kuri džiaugiasi, jog auga prekyba ir į iždą plūsta mokesčiai. Bet svarbiausia, jūs tampate pasaulinio suokalbio auka, nes egzistuoja tarp korporacijų ir bankų susitarimai gaminti kuo daugiau „trumpai grojančių“ gaminių.


Kartais net būna keista, kad atsarginės detalės kainuoja 3 ar net 5 kartus brangiau, negu tokios pačios naujame gaminyje. Nunešiau į remonto firmą barzdaskutę, kuri jau buvo atitarnavusi 12 metų, nes susidėvėjo laidas. Dirbtuvėse manęs paklausė, ar nenorėtumėte įsigyti naujos, nes remontas kainuos 70 litų, o nauja – tik 100. Skirtumas nedidelis. Tuomet grįžau namo, pakeliui turguje už kelis litus nusipirkau naują laidą, pasiėmiau „pajalnyką“, susitvarkiau ir puikiausiai veikia. O būčiau išmetęs į balą 100 litų.

Tokiomis aukomis tampame kiekvienas, nes suplanuotas susidėvėjimas yra vadinamas normaliu ekonominiu reiškiniu: nupirkai, panaudojai, išmetei, nupirkai. Bet argi tai iš tikrųjų normalu? Juk Žemės resursai ne amžini. Netrukus išsiaiškintume, jog tai – kruopščiai korporacijų suplanuotas sąmokslas prieš kiekvieną iš mūsų.


Visi šaipėsi iš sovietinės planinės ekonomikos, bet ji turėjo ir privalumų. Nusipirkai šaldytuvą ZIL, ir jis stovi 30 metų. Nusipirkai 1972 metų pirmos laidos „žiguliulą“ ir važinėji 30 metų su minimaliais profilaktiniais remontais. Bet visa tai buvo. Visa tai nostalgija. Imperijos, kuri naudojo vergų darbą, KGB persekiojimus ir kvailą entuziazmą – senai nebėra. O jaunimas jos ir neprisimena. Bet geriau susikoncentruokim ties dalykais, kurie vyksta šiandien. Korporacijos ir vyriausybės mus mausto vidury baltos dienos, o mes linksime galvomis, sutikdami jog nuolat pirkti būtinai reikia, nes tik tokiu būdu galima išsaugoti augančią ekonomiką. O kieno gi sąskaita mes auginame tą ekonomiką?

Kas gi yra ta suplanuoto susidėvėjimo strategija?

Pozityvioji ekonominė logika sako, kad tai yra pagrindinis mechanizmas, kuris varo vartojimo visuomenę į priekį. Šitos avantiūros esmė – įtikinti mus pirkti tai, ko mums nereikia su žvėriškais kreditais. Ekonomikos ir socialinių specialybių studentai mokomi, jog ekonominis augimas yra panacėja nuo visų problemų ir esą tik tokia ekonominė politika leidžia išgyventi didėjančiai šios planetos žmonių populiacijai. Auga gyventojų skaičius, vadinasi ir pasaulio ekonomika turi augti. Antraip, jeigu nebūtų augimo, jeigu nebūtų visų nemėgstamų „ekonominių burbulų“, jei nebūtų skolų sistemos, planetoje jau senai būtų kilęs chaosas ir badas. Atseit, ko jūs bijot būti skolingais? Argi tai problema? Skola tai norma, Jei nebūsi kažkam skolingas, jei nepirksi niekam nereikalingų daiktų, kažkas gali likti be darbo, be pragyvenimo šaltinio. Visi esame apraizgyti tuo pačiu absurdo voratinkliu.

Pats ekonominis augimas nėra tokia didelė blogybė, jeigu jis būtų nukreipiamas tik į natūralių poreikių patenkinimą: apsirengti, pavaldyti, turėti stogą virš galvos ir viskas. Tiek kiek realiai žmogui reikia. Be jokių EGO. Bet dabartinei pūvančiai sistemai to maža. Čia augimas gimdo naują besaikį augimą ir taip be pabaigos.

Suplanuotas susidėvėjimas remiasi vartotojo įsitikinimu, jog šiek tiek panaudotus daiktus būtina pakeisti į naujus, imant naują vartojimo kreditą. Daiktai parduotuvėse turi būti brangūs (nors reali savikaina nedidelė) ir keičiami tik į naujus žymiai anksčiau, negu jie gali techniškai susidėvėti.

Filme „Pirkti, išmesti, pirkti“, kurį rasite teksto pabaigoje, sakoma, jog suplanuoto susidėvėjimo strategija buvo sukurta dar XX a. viduryje. Egzistuoja dokumentai, kurie įrodo, jog tai ne kas kita, o korporacijų ir vyriausybių suokalbis prie eilinį vartotoją. Gamintojai sąmoningai pradėjo mažinti savo gaminių galiojimo terminus, kad natūraliai augtų poreikis. Nors tie patys gaminiai, gali būti pagaminti iš atsparesnių medžiagų, kurios ne taip greitai susidėvi. Pirmojo tokio ekonominio eksperimento auka tapo elektros lemputė. Iš tikrųjų Thomas A. Edisonas išrado lemputę, kuri nenutrūkstamai gali degti 1,5 tūkst. valandų. Ir tokių lempučių pavyzdžių šiandien pasaulyje yra. Tačiau apie ilgaamžes dabar visi jau pamiršo. Be to, jeigu giliau pasikapsčius, įprasta Edisono kaitrinė lemputė nesukelia jokio šiltnamio efekto ir nesunaudoja daugiau energijos už kitas modernesnes rūšis, kurios dabar privalomai skatinamos pirkti.

Taip pat egzistuoja kitas paplitęs mitas, jog naujosios „taupančios“ lemputės mažiau sunaudoja elektros ir ilgiau tarnauja. Iš tikrųjų kaitrinės lemputės išvarytos iš rinkos tik dėl to, kad jos per pigios, o rinkoje yra naujų technologijų, kurios brangios ir jas kuo greičiau reikia realizuoti. Tačiau tai yra kita tema.

Suokalbis prieš lemputę

Kaip sakoma filme „Pirkti, išmesti, pirkti“, suokalbis prieš Edisono lemuputę prasidėjo 1924 metais. Ženevoje susirinko banditai-pramonininkai, kurie sukūrė slaptą planą. Jie įkūrė pirmąjį pasaulyje kartelį. Šio kartelio tikslas buvo kontroliuoti elektros lempučių gamybą ir pasidalinti pasaulio rinką lempučių srityje. Šis kartelis vadinosi FEB ir apjungė didžiausius lempučių gamintojus Europoje, JAV ir kolonijose. Kartelio tikslai buvo keli: apsikeitimas patentais, gamybos ir vartojimo rinkos kontrolė. Visoms kompanijoms buvo naudinga, kad žmonės lemputes pirktų kuo dažniau. Niekas nebuvo suinteresuotas gaminti „ilgai grojančias“ lemputes. Nors pats Edisonas sukūrė būtent ilgai veikiančią su labai patvariu kaitriniu siūlu, kuris gali tarnauti daug metų.


Pirmoji ilgaamžė Edisono lemputė prekyboje pasirodė dar 1881 metais. Ji galėjo tarnauti iki pusantro tūkstančio valandų. Iki 1924 metais lampučių galiojimo terminas pailgėjo iki 2 tūkst. valandų. Tada FEB mafija nutarė sumažinti lempučių galiojimo laiką iki 1000 val. 1925 metais buvo sukurtas vadinamasis 1000 valandų komitetas, kurio tikslas buvo pasiekti, kad niekas negamintų lempučių, galinčių tarnauti daugiau kaip 1000 val. Tie gamintojai, kurie mėgindavo apeiti kartelio reikalavimus būdavo baudžiami piniginėmis baudomis.

Nors lemputė visuomet buvo inovacijų simboliu, tačiau būtent nuo šios pramonės ir prasidėjo ekonominė avantiūra nukreipta prieš vartotoją, kuri šiandien yra įgavusi ypatingai agresyvų ir griaunantį charakterį. Tiesa, XX a. pradžioje apie ekologija niekas negalvojo. Svarbiau buvo pinigai.

Per paskutinį 100-metį buvo užregistruota šimtai patentų, leidžiančių lemputės vartojimo laiką prailginti iki 10 ar net 50 tūkst. valandų. Tačiau tokie patentai nuperkami, nes jie esą gali padaryti žalą rinkai. Įsivaizduokite, jeigu pigi lemputė gali degti 10 tūkst. valandų? Suprantama, jog leisti atsitikti tokiam dalykui mafija niekada neduos kelio. Čia situacija lygiai tokia pati, kaip ir su alternatyviomis kuro rūšimis ir su visa alternatyvia energetika. Šiandien yra sukurta pakankamai daug pigių technologijų, kurios leistų pačiam vartotojui pasigaminti tiek energijos, kiek reikia jo poreikiams. Gal būt jau ne už kalnų tie laikai kai centralizuoti tinklai taps morališkai pasenusia atgyvena. Tačiau tokioms perspektyvoms kol kas yra įnirtingai priešinamasi. Energetikos gamintojų karteliai niekur neišnyko. Būtent jie šiandien diktuoja sąlygas kiek turi kainuoti lemputės, jie sukūrė mitą dėl kaitrinių lempučių pavojingumo aplinkai ir kad naujos „taupančios“ ilgiau tarnauja. Jie sugalvojo, kad kaitrines lempas reikia išimti iš rinkos ir pirkti brangias, taupančias, kurios iš tikrųjų aplinkai yra daug pavojingesnės negu kaitrinės.

Kova prieš „ilgai grojančius“

Siuvėjai tikriausiai paantrintų, jog 30-40 praeito šimtmečio metais „Singer“ pagamintos mechaninės siuvimo mašinos tarnauja iki šiol. Ar pamenate, jog prieš pusę amžiaus pagaminti lempiniai radijo imtuvai „traukdavo“ bangas, kad net „Laisvąją Ameriką“ netgi su didžiausiais KGB trukdytuvais galima būdavo laisvai klausytis? Anksčiau nailoninėmis kojinėmis galima būdavo „ant buksyro“ traukti mašinas, šiandien apie tokį kojinių atsparumą moterys gali tik pasvajoti. Nuo pat XX a. vidurio inžinieriams abiejose Atlanto pusėse buvo keliama kita užduotis pakeisti vartojimo filosofiją. Rinkoje negali būti „ilgai grojančių“ daiktų.


Gaminys neturi tarnauti ilgai. Jis gali tarnauti tik tiek, kiek trunka kreditas. Ir dabar mobilaus telefono aparato galiojimo laikas yra lygiai toks pat, koks ir sutarties terminas, per kurį grąžinate pinigus gamintojui, nes pats aparatas, jūs puikiai suprantate, 1 lito kainuoti negali. Pirk už kreditą, panaudok, išmesk ir vėl pirk už kreditą.

Tačiau vartotojai prieš tokią filosofiją šiandien kyla į kovą. Tokios kovos kritikai pastariesiems taip pat kimba į atlapus: esą neįmanoma sukurti darnios ir augančios ekonomikos be planuojamo susidėvėjimo strategijos. Jei taip atsitiktų, milžiniškos korporacijos nueitų į nebūtį, milijonai žmonių prarastų darbą ir kiltų nevaldomas chaosas. Tačiau augimo ir suplanuoto susidėvėjimo šalininkai nesusimąsto, jog būtent tokia verslo strategija šiandien ir atvedė mus prie krizės, kad ji yra pagrindinė sielų erozijos ir gamtos naikinimo kaltininkė. Tai dar vienas būdas žmones padaryti bankų vergais ir vykdyti auksinio milijardo politiką.

Planuojamas susidėvėjimas atsirado kartu su pasauliniu pramonės augimu ir vartojimo kultūros skatinimu. Mašinos smarkiai sumažino produktų savikainą. Vartotojams tai išėjo į naudą. Tačiau realūs žmonių poreikiai vis viena atsilikdavo nuo inovacijų, atradimų ir gamybos tempų, kuriuos greitino pramonės modernizavimo proveržis. Kažkada verslo žurnalai rašė: „ilgai tarnaujančios prekė – pavojus ekonomikai“.

Ir taip, masinė gamyba pradėjo gaminti daug šlamšto su mažomis kainomis, o žmonės pradėjo pirkti ne vien tik dėl būtinybės, bet dėl malonumų ir dėl pasitenkinimo, kurio paprasto piliečio gyvenime tapdavo vis mažiau ir mažiau. Todėl dvasios tuštumą reikėjo užpildyti pigiu šlamštu.

Padarei avariją, nieko tokio. Draudimas apmokės. Ar remontuoti automobilį, ar pirkti naują, patars apsukrūs vadybininkai, kurie padės rasti geriausią sprendimą. O tas geriausias sprendimas - imti naują kreditą ir vėl pirkti naują automobilį. Jei ne buvusios sovietinės valstybės, Vakarai šiandien būtų paskendę automobilių laužynuose. Dabar automobilių laužynais tapome mes. Jie atsikratė šlamšto, o mes už jį paklojome paskutines santaupas.

1929 metais sprogo pirmasis ekonomikos burbulas, smagiai išpūstas po 1913 metų bankinės reformos. Būtent 1913 m. metais JAV atsirado federalinio rezervo sistema, pagrindinė šių dienų problemų kaltininkė. 1930 metais prasidėjo pasaulinė recesija. Tada kažkam kilo idiotiška idėja, kaip gaivinti ekonomiką. Tos reformos pradininku buvo stambus prekiautojas nekilojamuoju turtu Bernardas Londonas.

Jei iki 1930 metų recesijos suplanuotas susidėvėjimas buvo tik pavienių korporacijų iniciatyva, tai po 30-ųjų krizės, B. Londonas pasiūlė ją kaip visiems privalomą normą. Būtent jis pasiūlė gaminiams privalomai nustatyti galiojimo laiką. Jam pasibaigus, gaminiu naudotis draudžiama. Ir tada žmogus privalo jį pakeisti. Ir, jeigu gaminys brangus, pavyzdžiui automobilis, žmogus privalo imti naują kreditą, kad galėtų jį įsigyti. Tuomet gimė senų daiktų surinkimo ir utilizavimo idėja, kuri šiandien dangstoma po ekologijos skraiste. Nors iš tikrųjų tai grynas korporacijų interesas. Niekam ne paslaptis, jog atliekos – vienas pelningiausių verslų, šalia naftos, narkotikų, vaistų ir ginklų.

Prieš II Pasaulinį karą ekonomistai B. Londono idėjoje įžvelgė tik pozityvius momentus, esą riboto galiojimo laiko politika įvestų pusiausvyrą tarp kapitalo, gamybos ir darbo jėgos. Niekas apie negatyvias šio reiškinio socialines pasekmes ar ekologiją tada negalvojo. Pasekmės, kurias mes šiandien srebiam, pasimatė daug vėliau, kai planeta atsidūrė ties ekologinės katastrofos slenksčiu.

Pats B. Londonas taip pat šventai tikėjo, kad suplanuotas susidėvėjimas niekam žalos nepadarys. Jis tik suteiks postūmį ekonomikos augimui, gamyklos veiks, rinka bus pilna prekių, žmonės turės darbo, o kreditavimo institucijos – pinigų skolinimui. Tačiau, kaip teigiame filme „Pirkti, išmesti, pirkti“, B. Londono idėjos prigijo tik po II pasaulinio karo, maždaug apie 1950 metus. Tuomet jau psichologijos mokslas buvo toliau pažengęs ir daug kam buvo aišku, jog prievartiniu būdu nieko nepasieksi. Žmones reikia įtikinti.

Svarbiausia, kad perkame

Suplanuotas susidėvėjimas - tai vartotojų skatinimas įsigyti naujesnius daiktus, kol senieji visiškai nesusidėvėjo. Produktuose inžinieriai, dizaineriai ir gamintojai akcentavo ne kokybę ir ilgaamžiškumą, o efektą. Produktas turi traukti akį, jis turi būti geidžiamas. Jeigu žmogus turi gerą kostiumą, kuris tarnauja nuo vestuvių iki laidotuvių, tai esą yra negerai. Toks požiūris buvo laikomas nebemadingu. Audiniai turi būti tokie, kad žmogus kostiumus norėtų pakeisti jau po vienerių metų.

Po 1950 metų vartotojai per žiniasklaidą ir švietimo sistemą buvo auklėjami nepasitenkinti ties tuo kas yra, jog viską keisti, keisti, keisti. Iš čia atsirado psichologinis prisirišimas prie pokyčių. Žmogus nebegali ramiai gyventi, jam vis kažko reikia, reikia, reikia. O kam? Jis pats to nežino. Visos permainos vyksta tik dėl permainų, dėl azarto ir dėl paties užkrečiančio proceso, bet ne dėl kažkokio kilnaus tikslo. Strategija perku-išmetu-perku pavirto azartiniu žaidimu be pabaigos, kaip kazino ruletė, nes sustoti kuo toliau, tuo labiau darosi vis sunkiau, jeigu apskritai įmanoma.

Jei prie senų daiktų per daug prisirišai irgi yra blogai. Tada reikia kuo skubiau juos priduoti atliekų surinkėjams, paimti naują kreditą ir pirkti modernaus dizaino A klasės mašiną, kuri neva mažiau suvartoja benzino ar energijos. Tačiau kiek suvartota energijos ją pagaminant ir kiek bus po to suvartota ją utilizuojant, niekam neįdomu.

Ir taip, pamažu žmonėms tapo svarbesnis išorinis prekės įvaizdis, o ne kokybė. Naujumas, grožis, inovatoriškumas, pakeitė patikimumą, ilgaamžiškumą ir praktiškumą. Tiesa, šiuo metu pastarieji terminai vėl tapo madingais burtažodžiais, nes greitai lūžtanti chlamas visiems atsibodo. Tačiau nuo to pačios prekės geresnės tikrai nepasidarė, nes suplanuoto susidėvėjimo strategijos dar niekas viešai neatšaukė.

Šitoje supuvusioje sistemoje niekas prievarta nieko pasiūlo. Pats vartotojas nusprendžia, jog metas atsikratyti senu televizoriumi, nes jo galiojimo laikas baigėsi ir jis tapo nesaugus. Po tam tikro laiko suveikia spausdintume įmontuota mikroschema, kuri nurodo, leistinas kopijų limitas baigėsi ir aparatas tapo nesaugus. Žodžių junginys „galiojimo terminas“ yra sutapatintas su kitu žodžių - „saugumas“.

Verslo istorikai iš dalies yra teisūs sakydami, kad jeigu 50-ųjų viduryje nebūtų išpūstas suplanuoto susidėvėjimo principas, šiandien neturėtume tokio civilizacijos proveržio, kurį manote už lango: greiti automobiliai, kompiuteriai, mobilieji telefonai, negalėtume vaikščioti po akropolius ir ozus, nes jų paprasčiausiai nebūtų. Architektai, dizaineriai, pardavėjai, vadybininkai, darbininkai neturėtų darbo. O kas paklaus tuomet: gal mes būtume išsaugoję gamtą, gal mes būtume dvasiškai tobulesni, nes dėmesį, nukreiptą į vartojimą, paskirtume sau?

Tačiau taip neatsitiko ir 50-ųjų viduryje prasidėjusi suplanuoto susidėvėjimo politika tapo neatsiejamai susijusi su kita šių dienų rykšte – ekonominiu augimu. Augimo ekonomikos tikslas – ne patenkinti natūralius žmonių poreikius, bet iš jų pasityčioti. Tai parazitavimas manipuliuojant žmonių silpnybėmis. Tai azartinis žaidimas, kuris vadinasi „augimas dėl augimo“, vedantis į visišką visuomenės debilizaciją ir blizgučių šizofreniją. Toks augimas dėl augimo neturi pabaigos. Jei šiandien bankai išpūs dar vieną ekonominį burbulą, kaip prieš 5-10 metų, jis gali būti planetai paskutinis. Globalinė mafija irgi ne kvaila, ji mato situacija, todėl 2008 m. krizė jiems buvo reikalinga. Bet recesija irgi ne amžina. Auga nauja mafiozų karta, kuri taip pat nori pinigų ir bagotai parazitauti kitų sąskaita. Tik naujoji karta šiek tiek prisibijo to, kad vyksta planetoje, todėl, tikėtika, jog per ateinančius 10 metų burbulai ir recesijos bus mažesnės, tačiau dažnesnės. Jos atsiras ne iš karto visose stityse, bet atskirose gyvybiškai svarbiose ūkio šakose.

Bankų kontroliuojami ekspertai ir žiniasklaidos priemonės visuomet ras būtų įtikinti kvailą minią, jog burbulas niekada nesprogs. Ir visi asilai tuo tiki, nors prieš minutę jis tikrai sprogo ir visi tai matė savo akimis. Dabar sakoma, kad tai tikrai nepasikartos, esą pamokos išmoktos. Ir asilai vėl tiki.

Tam, kad burbulas „subalansuotai“ pūstųsi, reikia dirbtinomis priemonėmis sukurti naują, dar didesnį poreikį vartoti. Ir dabar matome, kaip reklama mus varo užlipti ant to paties grėblio. Mat jei to nepadarysime, niekada neišeisime iš recesijos. Ir toliau mes verčiami būti suplanuoto susidėvėjimo politikos įkaitais. Nes esą tik tokia verslo politika gali garantuoti ekonomikos atsigavimą. Nieko naujo nesugalvota.

Kai vos tik išrinktas prezidentu Obama iš FED'o gavo infekciją ekonomikai gaivinti, pirmiausia ėmė gelbėti bankus ir mašimų pramone. JAV žmonės buvo agituojami saugoti gamtą atsikratant senų automobilių. Visi, kurie naudojosi senesniais nei 10 metų automobiliais, buvo verčiami imti kreditus iš bankų ir pirkti naujus. Tie patys principai veikė radijo, ryšių ir kompiuterių pramonėje. Jei tavo kompiuteris veikia 2 metus, privalai pakeisti. Europoje ir pas mus – lygiai tas pat. Anksčiau sutartys su mobiliojo ryšio operatoriais buvo sudaromos 2-3 metams, dabar užtenka vienerių. Nusiperki už 1 litą, išsimoki per metus, imk naują su sutartimi. Praeina metai – vėl tas pat. Kas šiandien gali pasakyti, kiek mes permokame gamintojams, pirkdami prastus telefonus su sutartimi? Gera žinia nebent ta, jog taip mes gelbstime pasaulio ekonomiką nuo recesijos. Kiek laiko prireiks jai gelbėti, niekas nežino.

Ir dar vienas arkliukas – kreditai. Norint išsigelbėti nuo recesijos, mes privalome būti solidarūs. Mūsų gyvenimo užduotis – imti kuo daugiau kreditų ir pirkti, pirkti, pirkti. Tik tuomet mano kaimynas Antanas nebus atleistas iš darbo komerciniame banke, tik tada tavo vaikas gaus išsvajotą darbą kompiuterių pardavėju ar mobiliojo ryšio operatoriaus salone, tik data į šalį ateis investicijos ir nereikės bijoti, jog darbdavys tave išleis 14 dienų neapmokamų atostogų, nes konvejeris sustojo dėl to, jog sumažėjo poreikis šlamštui.

Augimo ekonomika skirta visų pirma debilams, todėl, kad jos esmėje slypi prieštaravimas: augimas niekad nesustos, o planetos ištekliai neišseks. Begalinių ekonomikos augimu ir nesibaigiančiais planetos ištekliais gali tikėti arba idiotai arba ekonomistai. Filme „Pirk, išmesk, pirk“ priduriama: „bėda ta, dar dabar visi mes tapome ekonomistais“.

Ar jums reikia šlamšto?

Kodėl kiekvieną sekundę į apyvartą išleidžiamos trys naujos prekės? Ar jų kam nors reikia? Daugelis jau suvokia, jog gyventi toliau vadovaujantis augimo filosofija nebegalima. Tuo tarpu vyriausybės su korporacijomis ir toliau mus skatina eiti į parduotuves bei "sukti apyvarą". Tam sugalvojami inovatyviai patrauklūs "finansiniai instrumentai", kad tik, greičiau viskas užsisuktų. Antraip neaugs BVP. Jei neturi pinigų renovacijai, jei viską išleidai šildymui, nebėda, privalai imti greitą kreditą ir veikti, kitaip neprikelsi ekonomikos, antraip savo vaikams paliksi ekonomiškai merdinčią šalį. Kuo daugiau imsi greitų paskolų ir veiksi duodamas prekybininkams daro, tuo geriau bus visiems.... Aukokis, dirbk, judėk, ko sėdi ir lauki !!!


Suplanuotas susidėvėjimas turi savo tamsią pusę, kuri yra kruopščiai slepiama. Tai – sparčiai augantys atliekų kiekiai. Jas visas utilizuoti yra per brangu. Įmonės, kurios užsiima panaudotos technikos ardymu per daug nesistengia. Jos išima tik tai, ką galima greitai realizuoti: pirmiausia metalus. Dažniausiai tokios atliekos išvežamos į Afrikos ir Azijos šalis ir ten palaidojamos. Pavyzdžiui, dideli konteineriai su panaudota elektronika vežami į Ganą. Prekės įforminamos kaip „panaudota prekė“ arba labdara. Prisiminkime 1990-1995 m. Juk ir į mūsų šalį neva kaip labdara buvo vežama įvairi niekam nereikalinga technika. Kai kas iš to susikrovė didelius pinigus, o kai kas lengvai atsikratė nereikalingų daiktų.

Valdomas susidėvėjimas, šiukšlių kalnai – tai yra pagrindiniai augimo ekonomikos „žiedai“. Jų yra ir daugiau. Žmonės pradeda nubusti ir mato, jog tokia ekonomika veda į niekur. Todėl bando kovoti. Dėl suplanuoto susidėvėjimo strategijos didelės korporacijos patiria pralaimėjimą pro pralaimėjimo teismuose prieš vartotojus. Ieškinių kiekiai teismų institucijose auga geometrine progresija. Visi prisimena istoriją su Apple Ipad'ų akumuliatoriais. Kol žmonės nesukilo, korporacija mėgino į rinką prakišti perspektyvią naujovę su totaliai niekam tikusiais akumuliatoriais.

Augimo ekonomikos ideologai dažnai atsikalbinėja, kad tik dėl „galiojimo laiko“ politikos, atsirado tos inivacijos, kurios leido sukurti Apple Ipad'us ar kitus laiką ir energiją taupančius įrengimus. Jei pasaulyje daugėja energiją taupančių A klasės įrengimų, tai kodėl suvartojamos energijos kiekiai nenumaldomai didėja? A klasės įrengimai yra mitas, nes visų pirma nieko jie nesutaupo, o antra, jiems pagaminti reikia daug daugiau energijos. Kiek jos sunaudojama niekas realiai neskaičiavo ir nežino. Tik aišku viena, jog kiekvienais metais elektros planetoje reikia vis daugiau ir daugiau.

Kitas atsikalbinėjimas – esą augimą visuomet galima kontroliuoti, o šią funkciją puikiai atlieka tarptautiniai bankai išpūsdami ir (kai reikia) susprogdindami burbulus. Tačiau šiandien net vaikai žino, kad bankai surišti bendrais siūlais ir tarnauja tiems patiems šeimininkams, kuri buvęs britų žvalgybos MI-5 karininkas Johanas Colemanas savo knygoje įvardino kaip pasaulinę vyriausybę arba „Komitetą 300“.

Metas sukilti prieš burbulų ekonomiką

Kova su korporacijomis, kad jos atšauktų suplanuoto susidėvėjimo strategiją, nors ir aktyvėja, bet vis viena lieka karu su vėjo malūnais. Metas pagalvoti apie pačios ekonominės paradigmos keitimą. Ji pirmiausia turėtų būti susijusi su vertybių sistemos pakeitimu. Ekonominio augimo filosofija turi būti pakeista, nes jeigu to nepadarysim, planetai gresia mirtinas pavojus. Augimą turi pakeisti kiti tikslai. Pavyzdžiui, orientyras galėtų būti ne BVP didėjimas ir 3 proc. infliacija, bet laimės lygis visuomenėje. Pagal tai, koks procentas laimingų žmonių gyvena valstybėje, gali būti skiriamas finansavimas iš tarptautinių fondų. Pagal šį kriterijų turėtų būti vertinamas ir valstybės išsivystymas. Jei šis kriterijus būtų iškeltas į pirmą planą, ekonomika augtų natūraliai, savaime.

Anti-augimo arba ne-augimo strategiją, kurią šiuo metu skelbia įvairūs neformalūs judėjimai, turėtų peraugti į masinius reiškinius. Tokia politika šiuo metu pasaulyje yra „ant bangos“. Ir ateis laikas, kai tokie žmones pateks į parlamentus ir vyriausybes. Žinoma, prieš tai jie bus gaudomi, šaudomi ir visaip kitaip juodinami. Tačiau pabandyti verta. Anti-augimo esmė – mažinti poreikius neprarandant orumo. Nepainiokime su antikriziniu taupymu. Tai ne tas pat. Nors treniruotė, reiktų pripažinti, buvo nebloga.



Pirmiausia reikia peržiūrėti savo poreikius. Paskui - reikalauti iš gamintojų „ilgai grojančių“ prekių. Nepaisykime užrašų „galiojimo teriminas“ (išskyrus maistą). Nukreipkime darbo vietų kūrimą iš gamybos į remontą. Steikime remonto dirbtuves ir ką galima, tą remontuokime. Dalinkimės. Jei vienam žmogui nusibodo senas televizorius, sutvarkius, jis gali tarnauti kitam.

Į vartotojų sąmonę turėtų grįžti XIX a. vartojimo filosofija: nusipirkau plūgą, su juo galės žemę arti 3 kartos. Nusipirkau paltą – nešios ir anūkai. Nusipirkau kostiumą ir vestuvėms, ir karstui vieną. Nesiskolinkim, o taupykim. Geriau susitaupyt ir nusipirkt daiktą kad ir vėliau, bet pigiau, negu imt kreditą ir mokėti dvigubai ir jausti skolos naštą. Svarbiausia – elkimės priešingai, negu agituoja įvairūs ekonomikos ekspertai ir reklaminė propaganda. Skamba neįprastai? Bet tai ir yra viena iš alternatyvų. Korporacijos ir vyriausybės turi būti prispaustos po padu, kad jos negamintų blizgaus šlamšto ir neproteguotų trečiųjų asmenų mafijinių interesų.

Jeigu jeigu nepertvarkysim savo smegenyse komercinės filosofijos remiantis žmogiškomis vertybėmis, augimo ekonomika mus atves prie labai didelės suskilusios geldos. Gal mes jau dabar prie jos stovim?

www.kvantinemagija.lt

http://www.youtube.com/watch?v=tHcmWg6oT3Q