Poetė ir prozininkė Pranciška Regina Liubertaitė pasižymi kūrybine valia ir atkaklumu. Tai jau nebėra tariamo vyriškumo ar feminiškumo (vyriško moteriškumo) bruožas. Juolab kad ši kūrėja 2016 m. išleido svarią eilėraščių rinktinę ŽIEŽIRBA Į ŽEMĘ (303 p.), o dabar skaitytojams pateikia savo prozos rinktinę (NE) PRADINGĘS NAMŲ JAUKUMAS (278 p.). Esu kolegiškai padėjęs šias abi rinktines sudaryti, komponuoti, lyg buto šeimininkei perstumdyti baldus, pateikiau redakcines pastabas, labiau pažinau autorės kūrybos ir kitus kontekstus, literatūrines simpatijas. Ir jeigu, pasak vieno didžio kūrėjo, poeto proza yra tikrai savotiškas poezijos tęsinys, skatinantis rašyti energingus prozos tekstus, primenu, kad šios  autorės eilių rinktinei buvo ir yra būdingos šios savybės ar bruožai. Tai vientisumas ir visumos įprasminimo siekis, eleginė meditacinė tonacija, nuotaikų kaita, polinkis fragmentus jungti į ciklus, itin stipri gamtojauta, mitologinių motyvų cikliškumas, namų ir žemės darbų rituališkumas, žaismė, spalvingi mergaitės, moters, motinos sielos peizažai, tautosakiniai psichologizmai. Tuo būtų nemažai pasakyta ir apie P. R. Liubertaitės prozos bruožus ir ypatybes. Aišku, jei dar pridurtume labai svarbius auto (biografiškumo) ženklus, gal net pabrėžtiną lietuvišką prigimtį, namų jaukumo ieškojimą (aplink ir giliojoj tikrovėj – savyje). Šitai itin padėjo kuriant savo vertybių modelius, meninės raiškos formas ir pavidalus, pergalint pokario prisiminimų skaudulius ir dabarties slogučius meile ir kūryba, tarnavimu kilnioms kultūrinėms idėjoms ir žmonėms. O prozos
5
(Ne) pradingęs namų jaukumas
knygoje – skaudulius pergalint bent jau transcendentiškai ir (ar) metafiziškai, pasitelkus magiškąjį mąstymą, be kurio šio pasaulio realybė atrodo neįmanoma. Tik jau to pokario memuarinio natūralizmo ir dokumentinių istorinių faktų bei aliuzijų, sušildytų mergaitės ir paauglės vaizduote, prozos tekstuose daugiau negu autorės eilėraščiuose ta pačia tema. Prozoje tie išgyvenimai kūrybai teikia vidines formas (vaizdus), o individualios patirtys išplėtojamos ir projektuojamos į dramatiškus ir spalvingus personažų likimus, nestingant ir sintezuojančios sąmonės. Tai galbūt ir skaitytojus nuteiks viltingai, paveiks sugestyviai. Kad ir tie jos atkaklūs vienišiai ir keistuoliai su pagailos žyme... Sudarant ir komponuojant rinktinę (NE) PRADINGĘS NAMŲ JAUKUMAS, buvo pasitelktos keturios P. R. Liubertaitės prozos knygos: Atminties keliais (2000), Praeities elegija (2005), Šauksmas (2004–2005) ir Nuotraukos atminčiai (2009). Ir dar autorė pateikė vienuolika naujų miesto tematikos novelių – sąlyginių, feljetoniškai ir net groteskiškai žaismingų, estetiškai brandesnių. Čia ne tik grožimasi ar šiurpstama, baisimasi, bet ir miesto žmogaus įspūdžiai tampa vientisais vaizdais. Ir tai būdinga miesto žmonių svetimumo, vienišumo, ydų ir egzistencinės tuštybės paveikslėliais ar meninėmis fotografijomis kaime išaugusios, dorai išugdytos merginos atminčiai. Skaitant šią knygą, kurią sudaro keturios dalys su atsklandos ir užsklandos žiedine kompozicija, malonu pažymėti, kad autorė atsakingai redagavo, tikslino ir tobulino savo senuosius tekstus, pateikė naujų ir, laikui negailestingai bėgant, iš fragmentų ciklo išaugino miniatiūrų apysaką NUOTRAUKOS ATMINČIAI apie pokario kaimo mergaitės išgyvenimus, patirtis, iš senelių, tėvų ir giminių sužinotas ir suvoktas teisybes. Žinoma, aktyvi atmintis ugdo vaizduotę – būtiną literato stiprybės, kaip ir gimtoji kalba, ginklą. O ir žinios apie pokario Lietuvos tautinių mažumų – lenkų, žydų, romų (čigonų), net užklystančių vokiečių –
6
Pranciška Regina Liubertaitė
lemtį padeda formuotis smalsios, guvios mergaitės savimonei, savo ir svetimo nuovokai, savitai reaguojant į paslapčių ir grėsmių sukinius. Nuostaba, abejonės ir siaubas – tai ir pasakotojos, ir jos alter ego – personažų – moterų ir vyrų –  mintijimo impulsai. Kaimiškosios ir miestiškosios kultūros temas čia sieja ir vienija pasakotojos gamtojautos jautrumą ženklinantis personažų ir išgyvenamų situacijų nuotaikos. Tai nuolat regimas dangus, žemė, skveras ar medžiai, miškas, o skiria antinomiški ar antagonistiniai santykiai. Tai moterų, vyro ir moters, naujo ir seno, tikrovės ir vaizduotės distancijos. Ir tuos įvykius, atsitikimus, savijautas į visumą jungia reikšminiai ir prasminiai žodžiai: kelias, namai, kapai, išvykimas, sugrįžimas, vaikai ir Tėvai, savi ir svetimi, gyvenimas, gyvybė ir menas, daiktai. Tai permainingos ir dėsningos augimo–brandos (išmėginimo) – nokimo–nykimo slinktys. Jomis keliaujant, vis ieškant namų jaukumo – savyje ir kituose – ir jį saugant arba transcenduojant kaip apysakoje ŠAUKSMAS. Skiria tradicinių ir modernių vertybių, santykių sankirtos, daug vienatvės ir kančios, kurias gali nuskaidrinti tik žmogaus ir gimtosios žemės meilė, kaip tas pasigirstantis motinos šauksmas: sugrįžk... Apysaka, užbaigianti knygą, buvo sukurta prieš penkiolika metų ir egzistavo tarsi pranašysčių plotmėje, bet ir dabar ji gal sulauks daug polemikos ir diskusijų, andai aptarta tik gana siaurame skaitytojų ir kolegų rate. Bet pastebėta ir net paženklinta reklamine emblema: saugokis... Apysaka pasižymi aibe idėjų ir spręstinų problemų žmogaus, vyrų ir moterų lygiateisiškumo temomis, o detektyvinės intrigos ir motyvai čia visa įsuka ir skraidina. Įdomiai pasinaudojama ir metafiziniais ezoteriniais simboliais. Ši prozos rinktinė, savo minimalistine stilistika, labiau gyvenimo negu literatūriškumo patirtimi ir etinėmis vertybėmis bei nuostatomis grįsta knyga savaip stiebiasi labiau į moterų rašytojų V. Juknaitės ar B. Vilimaitės kūrybinės traukos lauką. Nors tai meninės raiškos lygio prasme P. R. Liubertaitei tarsi horizontas: tai artėja, tai tolsta.
7
(Ne) pradingęs namų jaukumas
Svarbiau judėti, per daug neskubant, bet taip pat kryptingai. Juk šios knygos credo – tai nepradingęs namų jaukumas, saugokit jį... Ir dar palinkėjimas: RAMYBĖS JŪSŲ NAMAMS.      Rašytojas Arvydas  Genys

Ir kur tekstas? Visai nesimato.