Vertinimo komisijos pirmininkė – filologė Justina Katkevičiūtė
Būti ŽaliaŽolė.lt vertinimo komisijoje yra gerai dėl kelių dalykų. Visų pirma, įsipareigoji šiek tiek padirbėti papildomai, o darbas, kaip visi seniai žinote, žmogų puošia. Antra, darbas gali būti ir malonus – dėl paties skaitymo, nes kai kuriose novelėse radau eilučių, kurios tiesiog paglosto filologės širdį. Galų gale – dėl suvokimo, kuo žmonės gyvena ir kas jiems aktualu. Šioje vietoje neradau nieko naujo, tik tai, apie ką jau amžius sukasi pasaulis – meilė, mirtis, asmeninis skausmas ir beprotybė, šviesus, tamsus arba joks požiūris į gyvenimą, mėginimas suvokti, kas tas gyvenimas yra, gamta, asfaltas, dar šiek tiek fantastikos. Atidžiau įsiskaičius – daug naujo, nes kiekvienas kūrinys turi savo individualumo ženklą. Pamėginsiu konkrečiau.
Novelę Pirmą kartą skaičiau pirmą ir tikrai paskutinį kartą – autoriui linkiu pasinaudoti komentaruose pateiktais pasiūlymais ir nenukabinti nosies, nes tokie sakiniai kaip Taigi, gerbiamoji mokytoja, tai buvo morčius ir nieko daugiau reiškia, jog kažkur giliai autorius (-ė) turi neišnaudotų sarkazmo resursų, kurie, laiku ir vietoje, gali tapti išskirtinumo žyme. Kūrinio Dėl viso pikto autoriui (-ei) linkėčiau vengti sentimentalumo ir daugiažodystės. Dėl viso pikto, tikrai nepakenks. Tie patys patarimai galioja ir teksto Rudeniu kvepiančiam praeiviui kūrėjui (-ai) – potencialas didelis, sakiniai natūraliai vaizdingi, gyvi ir rišlūs, tik reikia išmokti laiku sustoti, kitaip skaitytojas gali susipainioti įvairiausių meninių priemonių tinkle taip, kad norės tik ištrūkti. Taip pat siūlyčiau pakeisti pavadinimą, šis, mano manymu, pernelyg sentimentalus, atbaidantis, o juk po juo publikuojamas visai geras tekstas. Taip taip, ir tekstai sutinkami pagal pavadinimą, palydimi pagal turinį. Šokis. Lavonrankė? Zombibusas? Puiki diena mirti? Neaišku iš kur atsiradusios frazės, gadinančios bendrą novelės nuotaiką, stilių. Linkėčiau išmokti atsirinkti. Įdomių naujadarų, autoriau (-e), nepameskite, galbūt kada nors pasiūlysite kalbos komisijai. Tenka pritarti komentatoriams, kad novelė Gilė ir leksika, ir siužetu primena Biliūno tekstą. Visokie pjovimai ir mušimai – atleiskite, bet labai jau neskanu. Ne todėl, kad būčiau pratusi prie skanių tekstų, tiesiog šleikštulį sukelti labai lengva, primesti veikėjui psichinius sutrikimus – galima, tačiau tai nemotyvuota, neįtaigu ir visaip kitaip ne. Nemanau, kad autorius (-ė) pretenduoja tapti gotikinės literatūros autoriumi, o ir šiam reikalui, tiesą pasakius, trūksta įdirbio. Įdirbis yra viskas. Apie Bendraklasius galiu pasakyti tiek – novelė primena kraupokus pasakojimus iš TV laidų ir žurnalų moterims. Trūksta tikrumo, emocijos grynumo, bet autorė (neabejoju, kad ji) turi pasakotojos talentą. O tai labai didelis reikalas. Katino akys – gražus pavadinimas, gana įdomus siužetas, tik gausu logikos skylių ir nereikalintų detalių. Užlopius skyles ir susirinkus detales, būtų net labai įdomus tekstas. Ir pagaliau Turėti-neturėti. Norisi turėti šį tekstą. Kiek ilgokas, tačiau velniškai pagaulus ir svarbiausia – be priekaištų, išbaigtas. Dėl tokių tekstų ir verta rasti laiko darbui vertinimo komisijose.
Sėkmingai!
Vertinimo komisijos narė Rykštė (rašytoja Vaiva Markevičiūtė)
Šio prozos konkurso taisyklės buvo gana paprastos, tekstams taikyti tik du reikalavimai – dienoraščio intarpas ir numatytas minimalus simbolių skaičius. Perskaičiusi visus aštuonis konkursui pateiktus tekstus, supratau, kad reikėjo dar vieno mažo reikalavimo – banalių siužeto detalių uždraudimo. Kita kone visų tekstų problema – motyvacijos ir įtikinamumo trūkumas. Trūko ir savito stiliaus ar išvis stiliaus pajautimo – dažnai istorija buvo pasakojama labai sausu stiliumi, tokio stiliaus (ar stiliaus nebuvimo) tekstai yra „Pirmą kartą“, „Šokis“, „Gilė“, „Bendraklasiai“. Ant stiliaus savitumo (ar išvis buvimo) ribos stovi „Dėl viso pikto“ ir „Katino akys“. Stilistikos atžvilgiu savičiausi, todėl girtiniausi, yra „Rudeniu kvepiančiam praeiviui...“ ir „Turėti – neturėti“. Pirmasis kūrinys yra skaitytojų favoritas, antrasis – mano. Tai kartu parodo ir skaitytojų auditorijos skirtumus. Ne paslaptis, kad ŽaliaŽolė yra labiau poetų nei prozininkų prieglobstis. Todėl nenuostabu, kad poetų auditorijai labiausiai patiko poetiškas, lyriškas kalbėjimas su poezijos eilutėmis vietoj dienoraščio intarpo. O štai man – prozininkei iki kaulų smegenų – originaliausias, geriausias ir apskritai ŽaliosŽolės prozos kontekste sužibėjęs kūrinys pasirodė „Turėti – neturėti“. Tai savotiškas žvilgsnis įdomiu rakursu į tobulą gyvenimą gyvenančios moters kasdienybę, sąmonę ir galiausiai – psichiką. Skaitytojas įtraukiamas į keistą istoriją, ima ją vertinti kaip ir pagrindinė kūrinio veikėja – jis nežino, kur dingo visa šeima su šunimi, po truputį ima abejoti, ar ta šeima išvis egzistavo, apsvarsto ir fantazijos klausimą – gal šeima dingo po to, kai moteris uždelsė grįžti namo, galvodama, kad „kuo vėliau grįš, tuo mažiau chaoso ras“, gal čia tuoj rasis moralas – nenori šeimos, tai ji ir dingo. Tačiau visa tai netrumpame tekste keičiasi, kol skaitytojas pasimeta, yra priverstas atmesti visus spėliojimus ir tik laukti, kas bus. Istorija išaiškinama labai paprastai, bet kartu suvokiama – moteris nebebus tokia, kokia buvusi, gyvenimas nebegrįš į senas vėžes. Toks yra geriausias šio konkurso tekstas. Nesinori apsibrėžti – toks yra vienas geresnių pastarojo meto ŽaliosŽolės prozos tekstas – gaivus ir įdomus oro gurkšnis. Šįkart esu griežta komisijos narė – manau, kad konkurse buvo tik du kūriniai, du pusiau kūriniai ir keturi tiesiog tekstai. Todėl dėkoju tikrųjų keturių novelių autoriams, o antrajam ketvertui linkiu kitą kartą pasistengti, tobulėti, augti ir, prieš paleidžiant į pasaulį, užauginti tekstus.
Konkurso organizatorius Pakeleivis (ŽŽ veikėjas)
Siekiant šiek tiek supaprastinti užduotį ir suteikti, kaip manyta, daugiau galimybių, privaloma tema nebuvo nurodyta. Turbūt dauguma pasidomėjo ir teorinės medžiagos nuorodomis, kurios buvo pateiktos kartu su konkurso taisyklėmis. Tai, kad kurį laiką buvo itin tylu ir kūriniai neskubėjo, sako, kad novelę sukurti ne taip jau paprasta. Ko gero, mažoka buvo ir laiko jai subrandinti.
Tai nereiškia, kad pasirodžiusieji darbai beviltiškai prasti. Sulaukėme savą skaitytojų ratą galinčių sudominti istorijų su taikliomis kasdienybės detalėmis, iracionalumo doze, detektyvo elementais, įvairiais jausmais – žodžiu, viso to, kas būdinga ir novelei, buvo. Bet trūko pagrindinio dalyko.
Prisiminkime, kad nėra negalimų temų, o fabulos įvairovė turi įtakos ir kalbėsenai, stiliui: ryškiau lyriško ar ironiško, mišraus ar daugiau realistinio pobūdžio. Dar kitaip tariant, nebūtinai tik emocingas kapstymasis pojūčiuose ar gyvenimas fantazijose reiškia didesnę gelmę ir intrigą. Žvilgsnis ir įsiklausymas į išorinę aplinką ne prastesnis pasirinkimas.
Tik novelė – ne dėstymas su išsišakojimais, ne dirbtinis mazgymas, klampinimas ar vedimas į aiškų kelią, o pirmiausia struktūra, suspausta į tamprią ir kartu subtilią spyruoklę. Novelė – ne šiaip pasakojimas, o metafora. Spyruoklę paėdė daugžodžiavimas, aiškinimas, įmantravimas, ir metaforos apie ją vijosi nenoriai. Kitos pastabos išsakytos komentaruose.
Apie raštingumą ir vėl būtų atskira kalba. Deja. Tai ne apie skurdžią sintaksę ar techninius netikslumus, atsirandančius įkeliant tekstus... Ne kartą minėta, kad juos reikėtų kritiškiau patiems persižiūrėti arba susirasti padėjėją bent jau teikiant kūrinius konkursui.
Akivaizdu, kad tobulėti yra kur. Norisi tikėti, kad dauguma rašymu užsiima ne tarp kitko, todėl pritars, kad  jausmo ar fantazijos neužtenka, reikia daug dirbti.
Taigi galima skelbti konkurso uždarymą. Nė vienas kūrinys be dėmesio neliko, skaitytojai turėjo progų pareikšti savo nuomonę. O man šįkart labiausiai patiko rimtai ir atsakingai dirbusi vertinimo komisija.
Vertinimo komisijos narys aizbergas (rašytojas Nerijus Laurinavičius)
Kadangi konkursas jau apibendrintas, išsakytos konstruktyvios pastabos, kurioms dažniausiai pritariu, tad per daug neišsiplėsdamas norėčiau ir aš dar paminėti keletą dalykų. Visų pirma, man taip pat užkliuvo novelės žanro nepajautimas. Tai gan subtilus reikalas. Kitas dalykas – dienoraščio intarpo neoriginalus pateikimas, menkas to įrašo kūrybinis užtaisas, reikšmė, o juk čia tiek vietos fantazijai! Mano manymu, būtent dienoraščio intarpas ir galėjo būti tasai raktas, padedantis „atrakinti“ konkurso žanrą, arba, kitaip tariant, „toji tampri ir kartu subtili spyruoklė“. Dar norėčiau atidžiau įsižiūrėti į „Šokį“ (nominuočiau jį noveliškiausiu šio konkurso kūriniu). Ten yra neprastas koncentratas ir puikios ironijos dozė. Siūlyčiau autoriui nesustoti ir paieškoti platesnių kūrybinių horizontų. O dabar sveikinu nugalėtojus ir kartu džiaugiuosi, kad tokie konkursai vyksta, kad yra literatūrai pasišventusių vertintojų, konkursų organizatorių, nes tik taip ir atsiranda galimybių dalintis patirtimis, talentais ir nuolat tobulėti.

Ir pagaliau – nekantriai laukta žinia:
Vertinimo komisija geriausiu pripažino kūrinį „Turėti – neturėti“ ( jorima );
Skaitytojų simpatijos atitenka kūriniui „Rudeniu kvepiančiam praeiviui“ ( Renata Kuršytė )
Sveikiname autorius. Prizai artimiausiu metu jiems bus išsiųsti.
Konkurso Siužetas kūriniai ir autoriai čia .
Ačiū už laiką, išgyventą bendroje novelėje. Toliau ieškome, kuriame – geriau mažiau, bet vis geriau.