Užvertėme dar vieno konkurso paskutinį lapą. Ką gi pasakoja jis?
Konkurse dalyvavo 13 autorių, 5 autoriai konkursui pateikė po du kūrinius. Iš viso 18 pasakojimų skaitė ir įvertino komisija.

Vertinimo balai lėmė sėkmę šiems kūriniams:

I vieta

„Snieguolių gyvenimas“ Laukinė Obelis (29 balai).
http://zaliazole.lt/viewstory/sid/70459/

II vieta

„Prie širdies“ klajūnė (28 balai);
http://zaliazole.lt/viewstory/sid/70705/

„Mano prosenelio kelionė“ Laukinė Obelis (28 balai);
http://zaliazole.lt/viewstory/sid/70378/

„Įskeltas puodelis, arba ilgaamžės klaidos“ jotvingė (28 balai).
http://zaliazole.lt/viewstory/sid/70390/

III vieta

„Naktį, kai veidrodis nemiegojo“ jotvingė (27 balai);
http://zaliazole.lt/viewstory/sid/70532/

„Du gyvenimai“ klajūnė (27 balai);
http://zaliazole.lt/viewstory/sid/70836/

„Vieno puodo istorija“ Lietaus lašai (27 balai).
http://zaliazole.lt/viewstory/sid/70437/

Sveikiname!
Artimiausiu metu prizai pasieks geriausiai įvertintų kūrinių autorius.

Konkurso vertinimo komisijos narių komentarai:

Vertinimo komisijos pirmininkė Inga Dovydėnienė:

Pirmiausia, sveikinu visus visus dalyvavusius šiame prozos vaikams konkurse „Neįtikėtinos paprastų daiktų istorijos“.
Turėjau ypatingą galimybę pažinti kūrybiškus žmones, kurių kiekvienas spinduliavo išmone, originalumu, meniškumu, išradingumu, sumanumu. Dėkoju už tai, kad Jūs daugeliui savo gebėjimais, turimu potencialu ir kruopščiu darbu pamaitinote išalkusias sielas. Jūsų dėka, skaitydama kūrinius iš naujo pažinau turtingą ir skambią lietuvių kalbą, išgirdau negirdėtas istorijas.
Visi dalyvavusieji stengėsi, kad jų darbai atitiktų konkurso nuostatus. Vieniems tai sekėsi idealiai, kitiems dar truputį pritrūko sumanymo išpildymo žavesio, atidumo.
Šiame konkurse iš visų kūrinių labiau išsiskyrė Laukinės Obels, jotvingės, baltojo balandžio darbai.
Linkiu, kad ir toliau eitumėte kūrybinių ieškojimų keliu, kad drąsūs būtumėte savuose sumanymuose, kad aplinkiniai apgobtų tolerancija ir pagarba, nes tik rašančiųjų dėka lietuvių kalba neišnyks.

Pagarbiai,
Inga Dovydėnienė

Vertinimo komisijos narė Ramunė Vakarė:

Konkursas baigėsi, o kūrinėliai tebelaukia skaitytojų. Vieni žaismingi, kiti — protingi, dar kiti tiesiog gyvenimiškos patirties ir perspėjimų prialsuoti. Smagu, kad dalyvavote, kad susikaupėte, prisėdote ir patikėjote savo minteles mums. Juk visad verta dalintis ne tik obuolio skiltele, bet ir kokiu miražu ar vaiduoklio kopija. O buvo žirnių ir pupa, blizgėjo veidrodėliai ir žaidė šukės, išdykavo skėtis ir puodas, išpažintį atliko trintukas, į apmąstymus paniro šaukštelis ir puodelis, kalbėjo knyga, savo istoriją bandė prisiminti tranzistorius ir t. t. Daiktų buvo, konkursas įvyko, o trintukas tikrai galėtų beveik kiekviename darbelyje ką nors pataisyti. Gaila pripažinti, jog silpnoji pusė — patys žinote...
Skaičiau ir vis ieškojau to, kas pritrenktų savo tikroviškumu, bet kartu ir būtų, kaip žmonės sako, iš fantastikos srities. Ar radau? Taip. Nesakysiu, ką, nes vertinimo skaičiukais žaidžiau ne viena. O kas bus juos sudėjus, irgi žinote — sveikinsime konkurso nugalėtoją, laimėtoją, po sėkmės žvaigždele gimusįjį. Daiktams, tikiuosi, tai patiks. Vaikams — irgi.

Vertinimo komisijos narys Pakeleivis:

Vos pasklidus žiniai apie neįtikėtinų istorijų, kurias pasakoja daiktai, konkursą, išsigandau ne juokais, nes maniau, kad neištversiu daugybės balsų. Pirmiausia užsimaukšlinau ausinę kepurę. Pasitikrinti, ar filtras geras, pakėliau vieną „ausį", antrą... Ė, kodėl taip tylu?
Viskas, man ausų uždegimas. Kitaip tariant, supratau, kad nesugebėčiau nė eilutės.
Bet kai staiga mane priėmė į vertinimo komisiją, labai apsidžiaugiau ir pradėjau nekantriai laukti, ką bus nugirdę ir ką papasakos kiti klausytojai.
Pirmieji prabilo knygos ir tranzistorius – tiesa, šie rimtuoliai kalbėjo nedaug, kai kada nutildavo, o užrašė jų žodžius ir menamas mintis Virgutė, Skroblas ir Feniksas Skrajūnas. Daiktų pasaulis atsiveria ne taip jau iš karto... Bet kai pradėjo kliuksėti žirneliai (girdėjo Laukinė Obelis), o p. Duojas susidomėjo puodeliu (matė ir girdėjo Jotvingė), ledai buvo pralaužti.
Išsiliejo puodas, ir visai ne pagyrų (Lietaus lašai, „Vieno puodo istorija“), pakeltomis burėmis praskrido inteligentiškoji palaidinukė (Laukinė Obelis, „Snieguolių gyvenimas“)... Subruzdo kultuvė, brūklys ir draugai (Kapsė, „Raktas į iškalbią tylą“), prabilo šilto ir šalto patyręs karo ir taikos didvyris šaukštas (klajūnė, „Prie širdies“), žodžio paprašė rutulys vardu Mėnuo (skaimik, „Kaip saulė sau palengvino darbą“), per tarpininkus pasisakė ir batukas (atkaklioji, „Išsižiojėlis“), o vienas veidrodukas prisimindamas savo baimes jau tiek išgyveno vargšas, kad net įskilo jo veidelis (Jotvingė, „Naktį, kai veidrodis nemiegojo“). Apie savo likimo vingius ėmė pasakoti ir pupelė (kunigaikštis, „Senolės atminimas“), jai įkandin net spindėdama atviravo veidrodžio šukė (klajūnė, „Du gyvenimai“), nueitą žemiškąjį kelią apžvelgė skrydžiui pasiruošęs lietsargėlis (Kapsė, „Lemtingoji prošvaistė“), kaip reikiant pritrynė ir energingasis trintukas (baltasis balandis, „Prasmė trintuko gyvenime“), o visas šnekas, filosofiškai priskyręs save prie daiktiškojo pasaulio, lyriškais samprotavimais apie būtį baigė pumpurėlis-obuoliukas (dauvi, „Pumpurėlio istorija“).
Neapsieita ir be incidentų. Moterys jau norėjo kreiptis į Gyvūnų globos draugiją dėl diskriminuojamo driežo, bet viskas baigėsi gerai, nes išaiškėjo, kad jis kalbėjo ne apie smurtą, o apie netikėtumus (kunigaikštis, „Smalsumo kaina“).
Aplink iš tikrųjų sklando šnabždesiai, juokas, širdį veriantys atodūsiai, išmintingi pastebėjimai. Iš įvairių gyvenimo kampelių sklinda tai, ką reikia perduoti vaikams.
Tai nelengva. Dėkui tiems, kas ryžosi klausytis ir užrašyti. Kadangi istorijas vertinti sugalvojo suaugusieji, jie nustatė ir tam tikrus rėmus: pavadinimo ir teksto atitikimo, siužeto originalumo, taisyklingos ir turtingos kalbos, laukė netikėtumų... Bet vaikams tikriausiai visos konkurso istorijos būtų geros, nes kiekvienoje iš jų galima fantazuoti. O tada neįtikėtini dalykai ir prasideda.
Kai kurie pasakojimai kiek trūkinėjantys, ištęsti (niekur neskubėjo nei pasakotojai, nei rašytojai), kai kurie nukentėjo dėl klaidų (turbūt skubėjo visi). Gerai, kad nebuvo tokių triukų kaip „tuo ir baigsiu", „štai ir istorijos pabaiga". Tai primintų vaikystės gudravimus, kai pristigus įvykių, nežinant, kaip užbaigti rašinį, tikdavo tokia formulė: „jau neberašo tušinukas, todėl skubu dėti tašką“. Konkurso istorijos turi pabaigas, yra išvados. Geri darbai su neįkyriu moralu. Vaikai, manau, tai supranta, kaip ir keliasluoksnius pavadinimus.
Nelengva daiktų kalbas aprašyti, nelengva ir aprašymus vertinti. Bet kai komisija suskaičiavo balsus, aš dar kartą perklausiau tuos 18 pokalbių įrašų ir plačiau pasikalbėti į savo namus su didžiausiu malonumu pasikviečiau Laukinės Obels sutiktą palaidinukę, dvasių lankomus Jotvingės daiktus, Lietaus lašų puodą su klajūnės šaukštu ir Kapsės lietsargėlį.
 

Dėkojame vertinimo komisijai, visiems dalyvavusiems konkurse, skaičiusiems ir komentavusiems.