Išbandėme du mėnesius trukusį konkursą — „Vasara kartu su haiga“. Svetainės konkurso galerijoje — net 104 fotografijos ir daugybė trieilių po jomis. Didelis susidomėjimas šiuo japonų žanru, kaip dviejų menų jungimo forma, įvairių paveikslų pasirinkimas ir kūrybinis veržlumas nuo pat pradžių iki konkurso pabaigos tik džiugino ir skatino.

O kaip sekėsi perprasti haiga — šią subtilią estetinę sąvoką?.. Apie tai — Artūras Šilanskas (charonas):

„Kaip būtų galima pastebėti — parašyti haiku pagal tradicinius šio japoniško poezijos žanro kanonus (tiek savitos, apibrėžtos, iš pirmo žvilgsnio apgaulingai paprastos formos perpratimo, tiek ir jai būdingų estetinių kategorijų įvaldymo atžvilgiu) nėra taip lengva. Juo labiau, kai turima omenyje haiga — haiku ir vaizduojamojo meno sintezė. Kaip haiku tekstą suderinti su vaizdu, kad šie haigos komponentai vienas kitą papildytų, bet neužgožtų ir tuo pat metu nebūtų vienas kito „iliustracija“, būtų savo emocine, estetine energija stiprūs kiekvienas atskirai, o sujungti į vieną visumą būtų dar paveikesni — yra iššūkis kiekvienam, pasirinkusiam haiku kelią. „Svarbiausia įžvelgti stebuklą paprastuose dalykuose...“ — šis devizas iš Keistuolių teatro spektaklio „Geltonų plytų kelias“ galėtų būti įrašytas ir haigos „pradžiamokslyje“ kaip, nors ir labai supaprastintai, bet pakankamai tiksliai atspindintis haiku dvasią ir haigos esmę. 

Suprantama, kad fotografijos ir teksto autoriui viename asmenyje būtų lengviau sukurti „naują pasaulį“, bet kita vertus, pasiūlytos „žaidimo taisyklės“ buvo vienodos visiems, juo labiau, kad fotografijų konkursui buvo pasiūlyta pakankamai daug, kad kiekvienas haiku teksto autorius galėtų pasirinkti sau artimiausią, tokį, kuris būtų paskata kurti istoriją, individualiai matomą pasaulį ir keltų tiesos momento atradimo pojūtį.

Pagrindinė konkursiniuose darbuose man trukdžiusi „įžvelgti stebuklą“ priežastis buvo ta, kad nemaža dalis autorių siekė kuo tiksliau „atpasakoti“ vaizdą, žodžiais perteikti „vandens paviršiaus vaizdą“, o ne bandė pažvelgti į gelmę. Man asmeniškai konkrečioje haigoje įdomu yra tai, ką autorius  tame vaizde ne mato, bet ką įžvelgia, kokia už vaizdinio slypinti istorija jam atsiskleidžia, ir kaip jis tą įsisąmonintą akimirkos žavesį sugeba perteikti.

Jei kuriam autorių, kurių konkursiniai „Vasara kartu su haiga“ darbai buvo atrinkti pirmajam svetainės „ŽaliaŽolė“ tinklapio puslapiui, būtų įdomi mano nuomonė ar pastabos, galite kreiptis el. paštu — esu pasirengęs kartu aptarti tų darbų privalumus ir/ar trūkumus. 

Darbas, kurį išrinkčiau šio konkurso nugalėtoju, yra šis:

http://zaliazole.lt/gallerygoto/action/viewphoto/pid/25998/ (foto: Medis)

pavasaris —

paukščių gaudyklė pilna

kuršmarių kvapo 

lyalya

Pasirinktas žiūros taškas yra netikėtas savo atradimo momentu, kai prie vaizdinio prisijungia ir kitomis žmogaus  juslėmis (šiuo atveju — uosle) patiriamas įspūdis. Gerai pasirinkta opozicija, situacijos paradoksas natūraliai pabaigia pavasario temą. Tik iš paskutiniosios eilutės galime spręsti apie pirmąją — kad tai ankstyvas pavasaris, kai dar paukščiai neparskridę iš šiltųjų kraštų, todėl paukščių gaudyklė pilna ne to, kas jai būtų privalu pagal paskirtį — paukščių, bet kažko efemeriško, nepagaunamo, bet užfiksuoto pastebėjimu — „kuršmarių kvapo“. Puikiai interpretuota vaizdinio tema, lengvai ir vaizdingai sukurtas pavasarinės erdvės ir tuštumos pajūryje įspūdis.“

Manau, išsakysiu daugelio nuomonę, kad pirmasis haiga konkursas leido ne tik susipažinti, bet ir skatina toliau domėtis šiuo subtiliu meniniu žanru bei gilintis į jo ypatumus.

Dėkoju Artūrui už konkurso idėją, pagalbą vertinant ir konkurso reziumė.

Nuoširdus ačiū visiems, taip aktyviai dalyvavusiems.

Iki susitikimų kitame haiga konkurse!

Moderatorė Goda